– Kai naujasis serialas reklamuojamas kaip politinis trileris, kuriame atskleidžiamos energetikos problemos, tuoj pat norisi išjungti televizorių...
– Panašus jausmas buvo apėmęs ir mane, kai gavau paskaityti scenarijų. Man, apolitiškai asmenybei, reikėjo specialiai skirti laiko, kad galėčiau susikaupti, įsigilinti į politikų kalbas ir dialogus. Tačiau iš tikrųjų serialas nėra nuobodus. Jame nekalbama vien apie politiką – skiriama daug dėmesio ir žemiškiems jausmams.
– Jūsų kuriama premjero sekretorė Laimutė – didis žmogus...
– Aš vaidinu premjero padėjėją, referentę, sekretorę, paslapčių saugotoją, žinančią, kada reikia paglostyti, išvirti jam arbatos, o kada – pasišalinti. Pareigos – didelės, tačiau ne pats vaidmuo.
– Tarp boso ir sekretorės visuomet būna šis tas daugiau nei darbo santykiai...
– Kodėl gi ir ne šiuo atveju? Premjeras yra našlys... O kas ten iš tikrųjų bus, tegul žiūrovai patys įsitikina.
– Ar manote, kad tokių kaip jūsų Laimutė Lietuvoje yra daug?
– Manau, kad mano Laimutė yra tikrai sekretoriška. Kaip ir kiekviena sekretorė, ji žino daugybę savo boso paslapčių ir yra savotiška jų valdytoja.
– Tad žiūrovai, nusprendę žiūrėti šį politinį trilerį, neliks nusivylę?
– Manau, kad ne. Šis serialas, kitaip nei kiti, yra kokybiškesnis, nes jį filmuojant buvo naudojama tokia filmavimo technika, kuri eiliniam serialui būtų per didelė prabanga.
– Kas jums yra idealus politikas?
– Nežinau, ar apskritai toks gali būti. Manau, svarbiausia – neatitrūkti nuo tos vietos, iš kur atėjai. Kažkas nutinka tiems žmonėms, kai jie tampa politikais.
– Ar jūsų premjeras vertas tikro politiko vardo?
– Man labai patiko, kaip aktorius Albinas Keleris kūrė šį personažą. Manau, jis puikiai atkūrė šiandienio Lietuvos politiko paveikslą. Tačiau nieko daugiau nenoriu pasakoti. Tegul žiūrovai patys pamato.
– Ką jūs galvojate apie Lietuvos politikus?
– Nenorėčiau jų nuvertinti, kad pati nebūčiau teisiama ir vertinama. Manau, kad dauguma jų ne ten sėdi. Mokėti kalbėti, gerai atrodyti ekrane, turėti drąsos žiūrėti į akis žmonėms, nekalbėti neteisybės – tai dar ne politika.
– Ar jūs pati domitės politika?
– Ne daugiau nei to reikalautų pilietiška pareiga.
– Daugelis žiūrovų jus prisimena iš serialo „Emilija“, kuriame kūrėte laputės Agnieškos vaidmenį. Su kokiu jausmu grįžote iš paskutinių filmavimų?
– Nebuvo to „Ačiū Dievui, viskas baigėsi“, nes „Emilija“ nebuvo toks ilgas projektas, kad būtų įgrisęs. Net ir po ne vienus metus trukusio projekto „Baltojo katino svetainė“ nebuvo taip, kad džiaugčiausi darbų pabaiga. Sakyčiau, kad abiem atvejais buvo šilto graudumo. Juk dirbdamas kartu susibendrauji su tais žmonėmis, susipažįsti iš arčiau, priartėji prie jų kasdienybės, dalijiesi savo išgyvenimais...
– Du vaidmenys – Agnieškos ir Laimutės – tiesiog vienas po kito. Kuris jums reikšmingesnis?
– Sunku lyginti. „Emilijoje“ jis buvo didesnis, netgi vienas iš pagrindinių. „Gedimino 11“ nebuvo leista plačiai atskleisti to personažo. Dabar skaitau Laimono Tapino knygą „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ apie režisierių ir scenaristą Vytautą Žalakevičių. Mėgaujuosi tuo, kas rašoma. Pasirodo, režisierius V. Žalakevičius reikalavo po keliolika dublių – kad ir paprasčiausio išlipimo iš automobilio. Aktoriui reikėdavo ir išbėgti, ir išgriūti, ir dar kažkaip kitaip išlipti. Tai rodo, kad filme yra reikšmingos visos įtrauktos scenos.
– Pasigedote tokio vaikymo filmuodamasi?
– „Gedimino 11“ buvo kitokio kalibro filmavimai. Kaip ir kiekviename filme, buvo scenų, kurias tekdavo kartoti.
– Kuri scena jums labiausiai įsiminė?
– Galiu pasidalyti viena detale iš „Emilijos“. Buvo tokia scena, kai aš su savo partneriu aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi, vaidinusiu Gintą, kalbėjausi virtuvėje. Pokalbio metu jis netikėtai supainiojo personažų vardus ir mane pavadino konkurentės vardu. Aš žaibiškai sureagavau ir išreiškiau moteriškai piktą nuostabą. Visi suprato, kad įvyko klaida, tačiau režisierius nesustabdė filmavimo, nes viskas pakrypo labai gyvenimiškai. Ta scenarijuje nenumatyta scena taip ir liko.
– Ar partnerio profesionalumas jums turi didelės įtakos?
– Tu visada junti, kai tau padeda vaidinant ar meta frazę, jei primiršti tekstą. Tam didelės reikšmės turi, sakyčiau, aktoriaus žmogiškosios savybės. Man pasisekė „Emilijoje“ su partneriu. Visada jutau iš jo geranoriškumą ir pagalbą. Iš tokių žmonių visada randu ko pasimokyti ir su jais jaučiuosi saugi.
– Asmeniniai dalykai jums turi įtakos filmuojantis?
– Manau, kad taip, nors visi aktoriai pabrėžia, jog ateidamas į aikštelę turi palikti viską, kas tau neduoda ramybės. Tačiau kartais tie negatyvūs dalykai netgi padeda – tu žinai, kad turi tai padaryti, ir stengiesi mobilizuotis, surasti vidinių jėgų atsiriboti nuo jų.
– Kas jums sunkiausia filmavimo aikštelėje?
– Šia tema mes nemažai diskutavome su kolegomis. Man labiausiai patiko mano partnerio Alekso mintis: sunkiausia filmuotis tose scenose, kuriose junti, kad nežinai, ko iš tavęs nori režisierius. Tada imi netikėti tuo, ką darai.
– Sutiktumėte atsisakyti savo socialinio darbo dėl TV laidos vedėjos karjeros?
– Dėl TV laidos – tikrai ne, nes toks darbas būtų ne man. Juk negali vienu metu tikti visur – ir vaidinti, ir būti „šoumenu“, ir vesti TV laidas...
– O jeigu jus kviestų į atgaivinamą „Baltojo katino svetainę“?
– Sakyčiau „ne“. Tiesiog reikia žinoti, kada atsisveikinti net ir su tuo, ką labai mylėjai. Tai buvo gražus atsisveikinimas. Jis įvyko, ir viskas – tų laikų jau nesugrąžinsi.
– Ar pati daug laiko skiriate serialams?
– Prisipažinsiu, kad apskritai labai mažai laiko skiriu televizoriui. Man geriau knygą paskaityti ar imtis kitokios malonios veiklos.
– Kokios dar malonios veiklos turite?
– Jau gal penkerius metus giedu grigališkąjį choralą. Šiemet ketiname dalyvauti Grigališkojo choralo savaitėje Prancūzijos benediktinių vienuolyne. Dar užsiimu kalanetika. Tai gimnastikos rūšis, siejanti baletą ir Rytų jogą. Tai darau ne dėl to, kad pakelčiau bendrą tonusą ir jausčiausi darbinga. Žinoma, rūpinuosi savo šeima...
– Jūsų vaikai stebi tai, ką darote televizijoje?
– Vaikams įdomu stebėti ir analizuoti savo mamą. Vyresnioji 14-metė Kotryna džiaugiasi, kad mama yra matoma, o septynmetė Rugilė dažnai klausinėja, kodėl aš ten esu tokia pikta ar verkiu, o kai buvo dar mažesnė, pasiteiraudavo, ar tas dėdė iš ekrano – tikrai ne mano vyras.