Kelionė automobiliu iš Vakarų Londono iki West Lulworth‘o truko apie porą valandų. Beje, tokio kaimelio kaip 'Lulworth' - nėra. Bent jau aš buvau šiek tiek susipainiojusi, kas yra kur. Taigi paaiškėjo, kad yra West Lulworth ir East Lulworth. Pirmasis garsėja Lulworth Cove (įlanka) ir Durdle Door, antrasis – labai romantiška, XVII amžiaus pilimi (Lulworth Castle), kuria domisi ne tik turistai, bet ir turintys noro bei pinigų iškelti karališką puotą ar vestuves.
West Lulworth įsikūręs tarp Wymouth ir Swanage miestų, pietų Dorsete. Atvažiavus į tarp kalnų įsitaisiusią mašinų stovėjimo aikštelę, paplūdimių net nesimato. Palikę mantą automobilyje, pirmiausia patraukėme apžiūrėti Lulworth Cove, kuri vieniems primena pusmėnulį, kitiems – arklio pasagą ir garsėja kaip vienas geriausių natūraliai susiformavusios įlankos pasaulyje pavyzdžių.
Šalia įlankos kažkada stovėjo tik žvejų trobos, bet dabar čia pilna restoranų, kavinaičių, muziejų, informacijos centrų, suvenyrų stendų. Turistų miestelyje zuja daugybė, bet vietovė iki šiol naudojama žvejybai. Miestelio krantinės grožį šiek tiek užgožė ne itin malonus žuvies kvapas. Tačiau šunims ir vaikams tai netrukdo smagiai taškytis vandenyje. Stebina kai kurių tėvelių visiška ramybė, kai vaikai turškiasi kartu su keturkojais ir dar tokiame „kvapuke“. Na, bet čia straipsnelis ne apie auklėjimą, be to, vakarietiški tėveliai jau tokie – jiems nė motais, kad vaikas susiteps drabužius, šliaužios po purvinas grindis ar kitaip išdykaus. Nepalyginsi su lietuvišku „Taip negalima, negražu, nešvaru“.
Peizažas: žalios kalvos, vandenyne plūduriuojančių baidarių siluetai, skaidriai mėlynas dangus ir vienas kitas besiganantis pūkinis debesėlis. Nuo aukščio svaigsta galva, o vėjas plaukus pakedena taip, kad jokių šukuosenų nelieka nė kvapo. Keli žingsniai nuo Lulworth įlankos įsitaisiusi Stair Hall vadinama uola. Matėme kelis nutrūktgalvius, kuriems, kaip sakoma, gyventi tikriausiai nusibodo: jaunuoliai laipiojo, šokinėjo ant aukštų ir slidžių uolų, kurias skalauja vandenynas. Man jau žiūrint į juos baisu darėsi. Kiti įsitaisę ant pievutės su nuostabiu vaizdu skaito knygas, snūduriuoja, piknikauja arba tiesiog grožisi gamta.
Vien grožėtis peizažu nenorintys gali išsinuomoti valtį, paplaukioti baidarėmis ar panardyti tarp uolų.
Pasigrožėję įlanka ir susirinkę mantą (pledus, piknikui skirtus daikčiukus ir skanumynus) patraukėme iki svarbiausios kelionės dalies – Durdle Door. Baltas takelis, vedantis į kalvos viršų, tik pradžioje atrodo toks jau nekaltas: jei esi nedidelis sportininkas, labai greitai pradedi gaudyti kvapą. O dar jeigu karšta ir saulė kepina kaip išprotėjus.
Gerai pagalvokite, į šią kelionę tempdami vežimėlius su mažyliais ar pasikvietę senesnius tėvukus. Nors matėme nemažai močiučių ir senelių sau ramiausiai, pailsint, kopiant į kalną. Sportas – sveikata, o toks pasivaikščiojimas neabejotinai tik į naudą. Kaip bebūtų, keliems tokiems „sportininkams“ prireikė greitosios pagalbos malūnsparnio. Tad nepersistenkite.
Taigi kopėme, kopėme, kol pagaliau prikopėme iki kalno viršaus. Va čia tai grožis! Takeliu patraukėme link Durdle Door uolos, o pakeliui iš aukšto grožėjomės pakrante. Sunkiausia dalis man kelionėje buvo leistis laiptukais žemyn iki šalia Durdle Door esančio paplūdimio. Labai bijau aukščio. Tad lipau vos ne keturiom, zirzdama, kad nenoriu, bijau ir stengdamasi nežiūrėti į apačią. Nors tais laipteliais laipiojo ir vaikai, ir šuniukai, ir senukai, tad gal ir nėra taip baisu, tačiau mano aukščio baimė itin didelė.
Mūsų laukė akmenuotos pakrantės ir skaudžiai dūrė basas kojas, tad jei nesate jogas, vaikščiojantis žarijomis ar stiklais, pasiimkite kokius botus, kad būtų patogiau. Bet, kita vertus, tie akmenukai - labai geras masažas pėdoms (taip sau tyliai kartojau iš skausmo sukandusi dantis).
Durdle Door paplūdimys – visiškai laukinis. Čia niekas nesiūlo čeburekų, ledų ar vandens. Iki artimiausio tualeto - geras gabalas kelio. Prisiminkite šias užuominas ir nesėdėkite labai arti uolų: praėjusiais metais britų žurnalistai pranešė, kad vienam turistui kelionė į šį rojaus kampelį baigėsi negražiais prisiminimais: atskilusi uola užgriuvo ant piknikaujančio žmogaus ir mirtinai jį sužalojo.
Liūdna gaida nesinori baigti pasakojimo. Nes buvo išties smagu: plaukiojome, šokinėjome per bangas, grožėjomės tikrais gamtos stebuklais ir išsitiesę pledą piknikavome iki vakaro. Drauge keliavęs fototgrafas ir visą fotosesiją savo merginai padarė: ant uolų, jūroje, prie jūros ir taip toliau. Durdle Door žinomas kaip dažniausiai fotografuojamas Anglijos pakrančių kraštovaizdis.
Oras mums pasitaikė puikus ir net per geras. Namo grįžau gerokai nudegusi drabužiais nepridengtas vietas. Taigi dar vienas patarimas: apsirenkite arba daugiau, arba mažiau, kad įdegis būtų lygesnis. Patogi avalynė - būtina.
Belieka pridurti, kad visos šioje kelionėje apžiūrėtos vietos priklauso Juros periodui: pakrantė (Jurrasic Coast) susiformavo prieš 180 milijonus metų ir yra įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą. Mėgstantiems gamtą, jūrą, žavius peizažus šie pietryčių Anglijos pakrantės perliukai tikrai paliks įspūdį.
