Apnuoginta tiesa

Praėjusį rudenį į pastatymą, susilaukusį teigiamų kritikų atsiliepimų, pavadintą “Žydrasis kambarys”, visi bilietai Brodvėjuje buvo išpirkti stulbinančiu greičiu, nes prodiuseriai paskelbė, kad Nicole Kidman vaidina apsinuoginusi. (Iš tikrųjų tai buvo vartotojo mulkinimas: viskas, ką gavo publika, buvo trumpas žvilgsnis į jos užpakalį).

Vienas iš paskutiniųjų Kidman projektų “Plačiai užmerktos akys” - filmas, kuriame ji ir jos tikras vyras Tom Cruise vaidina susituokusią porą, apimtą sekso ir pavydo manijos. Galėtume lažintis, kad bent jau pusė publikos filmą žiūrės tikrai ne dėl to, kad jį prodiusavo legendinis Stanley Kubrick’as, bet dėl nuogų Kidman ir Cruise reklaminių filmo vaizdų.

Nuogumas mene pats savaime nėra naujas dalykas. Daugumoje atvejų jis yra daug pikantiškesnis gyvame vaidinime, nei filme, o “Žydrajame kambaryje” buvo puikiausiai panaudotas kaip masalas publikai dėl Kidman šlovės ir porcelianinio trapumo sugretinimo su apsinuoginimu viešumoje.

Svarbiausia yra kontekstas. Šioje vietoje, kai viskas yra apnuoginama ne tik muziejų marmuruose, bet ir ant scenos, ekrane ir madų pakylose, mes turime žiūrėti į žmones, esančius už tam tikrų ribų, kurie nusirenginėja siekdami sukelti susijaudinimą. Prisiminkite, kaip įsiliepsnodavo žiniasklaidos antraštės, kai paparaciai sugaudavo kadrą su Princese Diana, apsirengusia bikiniu.

Nusirengimas vardan revoliucijos

Paskutinių dviejų “seksualinių revoliucijų” 1920-aisiais ir 1960-aisiais metu ypač karštai (ir dviveidiškai) buvo diskutuojama dėl to, kiek pridera rodyti moters kūno. Yra daug paprasčiau apšaukti nuogumą nepadoriu nei prasitarti apie tikrąjį nepatogumą: moterys žengia dar vieną žingsnį į nepriklausomybę.

1920-aisiais moterys ištraukė savo kojas iš po ilgų, sunkių sijonų be didelio visuomenės pasipriešinimo. Tačiau Amerikos paplūdimiuose kilo tikras karas, kai moterys pradėjo kariauti už savo teisę dėvėti vienos dalies maudymosi kostiumėlį, kuris apnuogino pečius, rankas ir šlaunis, vietoje sijonuoto maudymosi kostiumėlio (su kojinėmis), kuris grasino pargriauti bet kurią moterį, nesilaikančią virvės ar “maudymosi narvo.” Gal kas norėtų dabar taip paplaukioti?

Prasidėjus laisvos meilės 1960-iesiems, “tylioji dauguma” manė, kad liemenėlių nenešiojimas sugriaus Vakarų civilizaciją. Tuo tarpu 1970-ųjų publika plūdo miniomis pažiūrėti “rimto” erotinio teatrinio reviu, pavadinto “O! Kalkuta”, atliekamo visiškai apsinuoginusių aktorių trupės.

Be abejo, egzistuoja didelis skirtumas tarp mūsų susirinkimą žiūrėti į nuogumą teatre ir bėgiojimo apsinuoginus viešumoje. Tačiau tai greičiau yra diskusija, o ne bylos nagrinėjimas. Amerikos užsitęsęs puritoniškasis paveldas mus išmokė surasti būdų, kuriais leistume vyrams žiūrėti į apsinuoginusias moteris (arba, ankstesniais laikais, į moteris, apsitempusias kūno spalvos kojinėmis) tuo pat metu garsiai kalbant apie “padorumo standartus”.