Antropologiniai ir istoriniai šaltiniai rodo, kad vietinėse mažose kultūrose retai galėjai rasti atskirą moterų bendruomenę, susaistytą erotiniais ir dvasiniais ryšiais tarp šios lyties atstovių. Priešingai, randame krūvą netradicinių santykių susiklostymo mišrioje bendruomenėje pavyzdžių, kurie sulaužo bet kokius vakarietiško supratimo, kas yra homoseksualu ar heteroseksualu, rėmus. Tokie atvejai – pagyvenusių ištekėjusių moterų draugystė, suaugusiųjų moterų seksualiniai santykiai, ritualiniai erotiniai žaidimai, modifikuojasi laikui bėgant, priklausomai nuo kultūrinių procesų kaitos.
Dažnesni panašūs atvejai, kurie pastebimi kultūriniame seksualinės sampratos konstravime, gali būti pagrindžiami skirtingomis lyties ideologijomis, giminystės sistemomis, visuomenės sampratomis.
Ankstesni bandymai palyginti šiuos procesus parodė, kad tose kultūrose, kur vyrai turi daugiau galių nei moterys, moterų tarpusavio seksualinė praktika yra pasipriešinimo vyrams išraiška (Rubin, 1975) ir turinti žymiai mažiau teisių nei atitinkamos vyrų institucijos – dažnai laikoma nelegalia (Blackwood, 1986a).
Tokios išvados perša mintį, koreguojančią nusistovėjusią seksualumo sampratą, kad, jeigu nebūtų griežtos kontrolės, moterų tarpusavio seksualiniai santykiai būtų žymiai plačiau paplitę ir įsigalėję.
Norint apibrėžti ankstesnius teiginius, pabrėšime esminius būdus, kaip kultūra formuoja seksualumo idėją. Pavyzdžiui, tose visuomenėse, kur paveldimumas ir giminės linijos pratęsimas nustatomas pagal vyriškąją liniją, būtina, kad moterys būtų seksualiai aktyvios tik su savo vyrais.
Šiuo atveju moterų seksualumas yra kontroliuojamas reprodukcijos būtinybės ir vyro norų: geros moterys visus savo geidulius nukreipia į savo sutuoktinius ir trokšta tik jų. Nors vyrams leidžiami seksualiniai nuklydimai nuo šeimos su kitomis moterimis ar net vyriškos lyties partneriais, tačiau dažnai moterims tokie dalykai net neįsivaizduojami. Turima omenyje, kad ne pats „natūralus“ moterų tarpusavio santykių poreikis yra slopinamas, o jo išraiška praktikoje nėra nei skatinama, nei palankiai sutinkama viešumoje.
Priešingai nei patriarchalinėse bendruomenėse, tose kultūrose, kur egzistuoja lyčių lygybė, pavyzdžiui kungai ar Australijos aborigenai, moterys viešai dalyvauja ritualiniuose seksualiniuose žaidimuose. Tokios bendruomenės praktikuoja vedybinius susitarimus ir draudimą tam tikroms seksualinių žaidimų formoms.
Kadangi čia nėra „dalykinių“ (turto, paveldimumo) saitų tarp priešingos lyties atstovų, moterys seksualinius žaidimus traktuoja kaip jėgos išraišką, malonumą ir pramogą. Tačiau tai nereiškia, kad visos lygiavertiškumą lyčių aspektu propaguojančios bendruomenės puoselėja tokius įvairialypius meilės ryšius. Kai kur tokie ryšiai būtų paprasčiausiai nesuprantami. Svarbiausia tai, kad seksualinę sampratą formuoja daug kultūrinių faktorių, beveik neįmanoma nuspėti, kas produkuos kokias seksualinių ryšių atmainas.
Taigi seksualumo sampratos konstravimo procese tai, kas „natūralu“, yra ribojama įvairių kultūrinių dalykų – lyčių koncepcija, savivoka, giminystės tradicijomis, paveldimumo teisėmis, vedybomis ir t.t. Šiame straipsnyje aprašyti atvejai yra tarsi išbandymas Europos ir Amerikos seksualumo fiksuotoms kategorijoms. Seksualumo sampratos konstravimui būtinas kultūrinis kontekstas, o jų sąveiką reikia detaliai tyrinėti.
