Skirtingai, nei “Titaniko” likimas, stiklinio tiltelio - galerijos, na ir viso interjero istorija laiminga. Mėgstantys viską, kas netikėta ir efektinga, jauni šeimininkai, įsigydami mansardą istoriniame miesto centre, svajojo apie nepaprastą butą.
Tuščią erdvę su plikomis betoninėmis sienomis ir metalinių balkių mišku architektas turėjo paversti patogiu, jaukiu, ekstravagantišku būstu. Neseniai suręsta ant seno namo stogo pati triaukščio priestato struktūra vietoj įprastinės horizontalios plokštumos pasufleravo netradicinę idėją apimčių statymui pagal vertikalią ašį.
Antrindama centrinių laiptelių dinamikai, kupinai staigių posūkių, neplati erdvė kyla į viršų. Architektas sąžiningai paskaičiavo, kad būtų nuobodu paprasčiausiai padalinti patalpą į įprastines funkcines zonas. Todėl nusprendė bent dalį vertikalios erdvės padaryti kiaura ir atvira, kad patrauklus buto aukštis iškart atsivertų žvilgsniui.
Taip gimė šviesi svetainė, galerija su stiklinėmis grindimis, vientisa stiklinė kabineto siena. Panašus atvirumas leido maksimaliai išnaudoti visus mansardos privalumus: iš daugelio langų visuose trijuose aukštuose šviesa laisvai cirkuliuoja dvipusėje erdvėje.
Į natūralios šviesos simfoniją palaipsniui įsilieja elektros ugnelių akordai. Jų gausa ir gudrus išdėstymas leidžia paversti interjerą iš kasdieninio šventiniu. Kai užlieja tamsa, mėlyna įtemptų blizgių lubų lyguma vizualiai susilieja su dangumi už langų, o taškinių šviestuvų girlianda atsispindi stikle ir tarsi susilieja su vakarinio miesto šviesų jūra.
Šventėje dalyvaujantys svečiai ir buto šeimininkai gali pajausti jaudinantį dangaus artumą ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Ir tuo pat metu, išplaukusių vidinės ir išorinės erdvės ribų dėka, jie neišvengiamai jausis šio miesto dalimi.
Eilė drąsių dizainerių metodų: lubos, paverstos dangaus tęsiniu, ir jo nerealus dvynys arba vonioje kažkas panašaus į šaltinį, bėgantį akmenimis - tai siurrealistiniai efektai, išrasti Dali arba Magrito. Dali svajonė apie iracionalius pačių įvairiausių realybės fragmentų derinius labai artima šio buto dvasiai.
Žinoma, dailininkas, gyvenantis nuosavų vizijų pasaulyje, skirtingai nei architektas gali sau leisti būti pragmatiku. Ir vis tik architektūrinis siurrealizmas egzistuoja. Kūrėjas, gyvenantis XXI amžiuje, be audringos fantazijos apsiginklavęs dar ir šiuolaikinėmis technologijomis.
Jis sugeba erdvei ir formai padiktuoti savo valią. Ir tegul architektui, utilitarinio kūrėjui, sklandyti būna sudėtinga: materija traukia į apačią. Tačiau netgi ji profesionalo rankos pagalba keičiasi ir įgauna sugebėjimą pažadinti žmoguje potraukį skrydžiui.
