Tėvams neretai tenka gailėtis, kad, kaip jie sako, per anksti leido patiems vaikams rinktis, priimti jų pačių sprendimus, įsivaizdavo, kad jų protingiems ir tarsi daug sparčiau bręstantiems paaugliams savaime yra suprantama, jog jiems negalima nė mėginti pavartoti narkotikų ar „eksperimentuoti“ su alkoholiniais kokteiliais. Susidūrę su savo paauglio „baisaus prisigėrimo“ faktu (ir neretai su tuo susijusiomis dar kokiomis nors pasekmėmis) jie įsižeidę norėtų mestis į kitą kraštutinumą: padaryti vieną kartą tvarką, kad tokios „kiaulystės“ nebepasikartotų.
Taip, vaikui buvo parodytas pasitikėjimas, ir daugelis tėvų turėtų pripažinti, kad norėjo savo vaiką auginti visiškai kitaip, įsivaizduodami, jog „pirmosios laisvės kartos“ vaikai tikrai nebeturėtų būti tramdomi kaip anais „sovietiniais“ laikais, ypač jeigu pasąmonėje tebeslypi nuoskaudos, susijusios su „nesiskaitymu“ su juo pačiu, augusiu „anais“ laikais. Tėvai tikrai kartais būna sutrikę, kai klausia: „Tai ką aš jam dar turėčiau paaiškinti apie alkoholio žalą, kai mokosi gimnazijoje, kai su šitiek informacijos susiduria vien naršydamas internetą?
Laisvės kartos vaikams iškyla didesnė grėsmė
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad tėvai nepagalvoja, jog jų paaugliai gyvena daug pavojingesnėje „laisvės kultūroje“ nei ta, kurioje jie patys brendo. „Visiškos pasirinkimo laisvės suteikimas“ negarantuoja, kad iš esamų alternatyvų savaime bus pasirinktos geriausios arba bent nežalingos. Kažkada girdėta abstrakti informacija taip pat šiuo atveju mažai tereiškia, nes išgaruoja iš galvos, kai pasigirsta čia ir dabar esančių bendraamžių pasiūlymas „gerai atsipalaiduoti“.
Labiausiai išsivysčiusiose šalyse, ypač Amerikoje, labai atvirai ir daug kalbama apie problemas, sukeltas alkoholio gamintojų ir jų finansuojamos reklamos: alkoholį vadinamųjų kokteilių pavidalu ar „atskiestą sultimis“ geria vis daugiau paauglių, jis tampa neatsiejama jų kultūros dalimi su vis grėsmingesnėmis pasekmėmis. Taip yra todėl, kad net vadinamasis „stipriai atskiestas“ alkoholis, geriamas nesivaržant, greitai paskatina nusikalstamą elgesį ir pasiryžimą peržengti bet kokias ribas.
Nors reikia iš karto pasidžiaugti, kad naujausi tyrimai negąsdina, jog su „lengvuoju“ ir ne tik alkoholiu pamėginę „eksperimentuoti“ paaugliai neišvengiamai vėliau taps alkoholikai, padaromos aiškios išvados: su alkoholio vartojimu susijusios problemos dabar gali išryškėti net nesulaukus brandos. Tuomet, kai tėvai dar nė negali įsisąmoninti, kad jų „vaikas“ jau išgeria reguliariai, tai yra tapę vienu iš jo gyvenimo tikslų. Skamba panašiai tarsi kalbėtume apie alkoholizmą, tiesa?
Kas žinotina tėvams apie smegenų vystymąsi
Nors šiais laikais iškyla specifinių su paauglių alkoholio vartojimu susijusių problemų, vietoje nestovi ir įvairiausi tyrimai. Net pakankamai sudėtinga mokslinė informacija yra gana greitai praktiškai panaudojama, daro tiesioginį poveikį gyvenimui.
Taigi, kodėl esama gerokai didesnės tikimybės, jog žmogus, kuris pradėjo anksti gerti, taps alkoholiku? – Tai lemia žmogaus smegenų biologinė struktūra. Tokia yra Amerikos nacionalinio piktnaudžiavimo alkoholiu tyrimų instituto mokslininkų išvada. Dr. Ana Rose Childress naudodama smegenų procesų atkūrimo techniką nustatė, kuo pasireiškia tie sunkiai apčiuopiami su smegenų biologija susiję skirtumai, svarbūs alkoholizmo problemoms prognozuoti. Jos tyrimai rodo, kad mes kaip individai esame „sukurti“ nevienodi, nevienodas mūsų gebėjimas valdyti impulsus, skatinančius patirti pasitenkinimą tuoj pat, o ne kada nors ateityje.
Atradimas yra tai, kad ne visi svarbiausi smegenų vystymosi procesai vyksta ir pasibaigia pirmaisiais žmogaus gyvenimo metais. Palyginus 12–16 metų paauglių smegenis su 23–30 metų jaunuolių, jaunų suaugusiųjų, paaiškėja, kad smegenų priekinių skilčių žievė, kuri apdoroja sudėtingiausią informaciją (vadinasi nuo jos priklauso ir sprendimai) vystosi ilgiausiai, ji pagaliau išsivysto ir jos funkcijos „tiksliai sudera“ tik jauno suaugusiojo amžiuje.
„Stok“ ir „pirmyn“ grandinių veikimas
Kritiniu paauglystės laikotarpiu per „aštrius ašmenis“ pirštu brūkštelėti susigundo dauguma, tai patirties kaupimo mokantis iš savo paties klaidų laikotarpis. Tai tiesiog biologinio vystymosi etapas: neatsargumą, rizikos poreikį provokuoja pati paauglio smegenų sistema. Ji paprastai galėtų būti apibūdinta kaip impulsu – „stok“ arba „eik pirmyn“ – veikimas.
Tokia sistema išsivystė, kad žmonių rūšis išliktų: sugebėtų susirasti maisto, tenkinti sekso ir kitas natūralias reikmes, užauginti palikuonius. Vadinamoji „pirmyn“ grandinė reaguoja į aplinkos stimulus, pavyzdžiui, maisto kvapą ar provokuojantį seksualų elgesį. Individas patiria pasitenkinimą kiekvieną kartą, kai siekia ir pasiekia trokštamą objektą.
„Stop“ grandinė „įjungia stabdžius“ tik atsiradus aukštesnio lygmens mąstymui, darniai funkcionuojant sudėtingesnėms smegenų sritims.
Taigi, nors visuomenė būtų itin išsivysčiusi, o švietimo sistema toli pažengusi, tos individo smegenų dalys, kurias dar būtų galima pavadinti „sergstinčiomis“ būna visiškai išsivysčiusios tik sulaukus dvidešimties metų. Tik tada pradedama galvoti, ar patiriamas pasitenkinimas neslėps kokio nors pavojaus, ar galutinis veiksmų rezultatas nebus kuo nors žalingas. Net labiausiai savo informuotumu stebinantis 17-metis negali lengvai atsispirti pykčio ir agresijos proveržiams, sekso stimulams, rizikingam savo galimybių demonstravimui.
Tai paaiškina, kodėl paauglystė yra kritiškas laikotarpis kalbant ir apie alkoholio pamėgimą arba nepamėgimą: potraukis gerti alkoholį paauglio „pirmyn“ sistema veikiant visu pajėgumu, o „stok“ sistemai dar esant nesubrendusiai, sparčiai didėja. Kai sprendimus – net ne sprendimus, o potroškius – lemia to momento nuotaikos, ne mąstymas, kaip negali būti neįsivaizduotų pasekmių.
Paveldimumas iš dalies vaidina tam tikrą vaidmenį veikiant individo „stok“ ir „pirmyn“ grandinėms, todėl kai kurie paaugliai gali būti labiau ir ilgesnį laiką „nesuvaldomi“ bei nesuvaldyti savęs vartodami alkoholį. Kai klausiama, ar galima atrasti alkoholizmo grėsmę keliantį geną ir kaip nors riboti jo veikimą, galima tik atsakyti, kad lemiamas yra ne koks nors vienas genas, o sudėtingesnis jų derinys.
Pakilios būsenos chemija
Dopaminas yra cheminė medžiaga, kuri skatina individą jaustis energingu ir pakylėtos būsenos. Naudojant naujausias technologijas atkurti tų, ką labiau traukia alkoholis, smegenų vaizdai parodo, kad jų dopamino receptorių skaičius yra mažesnis nei normalus, tad natūraliai pakylėtos būsenos neišgyvenamos. Tas žmogus, kurio dopamino receptorių skaičius yra normalus, taip pat gali pamėginti „pasistimuliuoti“ – vartoti kokainą, heroiną ar kitą smegenims poveikį darančią medžiagą – ir pasijusti… nemaloniai, nes bus pernelyg sujaudintas.
Tačiau tas, kurio dopamino receptorių skaičius yra mažesnis negu vidutinis, kažką pavartojęs gali pajusti „nepaprastą pasitenkinimą“ (paauglių žargonu tariant, tarsi orgazmą, tik daug stipresnį). Taip atsitinka todėl, kad pavartojus narkotines medžiagas skatinamas dopamino išsiskyrimas. Jam stipriau veikiant negausius receptorius pasiekiamas malonumo efektas. Dopamino „brolių“ – adrenalino („atsakingo“ už staigų suaktyvinimą) bei serotonino (keliančio nuotaiką, privedančio iki euforijos) – išsiskyrimas taip pat suaktyvėja, ir visi kartu jie lemia tas pakiliąsias būsenas.
Buvo atliktas beždžionių tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas joms galėtų atstoti narkotines medžiagas. Paaiškėjo, kad kai kurios iš jų nebetroško kokaino, jei galėjo užimti vadovaujančią padėtį. Jos patyrė malonumą dominuodamos kitų atžvilgiu, jų dopamino receptoriai buvo suaktyvinti tokiu būdu. Siejant šį tyrimą su žmonėmis, kurių polinkį piktnaudžiauti tam tikromis medžiagomis lemia genetinis paveldimumas (paveldėtos tokios smegenys, kuriose mažai dopamino receptorių) , galima tikėtis, kad jiems dominavimas taip pat būtų stimulus. Jų potroškius turėtų patenkinti toks darbas kaip gaisrininko arba policininko (ir visuomenei tai būtų priimtina veikla). Na, ir karinės tarnybos, sporto, žinoma, negalima šiame kontekste nepaminėti...
Ar absurdiška riboti alkoholio prieinamumą rugsėjo 1-ąją?
Kyla klausimas, ar bet koks autoritarinius laikus primenantis alkoholio ribojimas (pardavimo valandos vakare, prekyba alkoholiu rugsėjo 1-ąją ir kioskuose prie mokyklų, net reikalavimas nereklamuoti alkoholio naudojant paaugliams itin patrauklius vaizdinius) daro teigiamą poveikį? Žinoma, atsakymas būtų „taip“, atsižvelgiant į aptartą impulsyvų paauglių reagavimą į „čia ir dabar“.
Kadangi, kaip buvo minėta, paauglių protingą elgesį galintys užtikrinti centrai dar nėra visiškai išsivystę, jų elgesį mažai lemia abstraktus žinojimas, „moralizavimas“ greitai pamirštamas. Ką reiškia negerai ir negražu, kai draugai jau ateina su buteliais? Paaugliams sunkiau ignoruoti ir ne tiesiogiai jiems skirtus aplinkos dirgiklius. Vien tai, kad jie eina pro barą arba mato alaus reklamą, gali „įjungti“ jų „pirmyn“ sistemą. Ypač pažeidžiami yra paaugliai, kuriems būdingas koncentracijos sutrikimas, – tie hiperaktyvieji neklaužados. Jie itin menkai kontroliuoja savo impulsus. Tad jie bus pirmieji, pasireiškiantys ten, kur, kaip sako suaugusieji, nereikėtų.
Prevencinės medicinos atstovai jau kalba apie tai, kad gal būt ateis tokia diena, kai visi bus tikrinami iš mažumės, kiek dėl savo biologinės prigimties bus atsparūs pagundoms. Išanalizavus smegenų vaizdus gal būt bus skiriamas prevencinis gydymas tiems, kurie galėtų patirti tapimo alkoholikais grėsmę. Jiems būtų skiriami vaistai, kurie „pirmyn“ sistemai darytų slopinamą poveikį, tai lemtų saugesnį egzistavimą paauglystės etapu.
Raudonos vėliavėlės
Dauguma tėvų savo paauglius linkę laikyti gerais vaikais ir juos paremti. Jie nori tikėti, kad tai, ką vaikas sako apie save teisindamasis, nėra melas. Nori tikėti, kad tai tikrai paskutinis kartas, kai vaikas išgėrė. Ir kaip juo netikėti, kai žvelgdamas nekaltomis akimis sako: „Na ką tu, tėti, aš tik alaus išgėriau! Argi tu neišgerdavai alaus, būdamas mano amžiaus? arba „Visi jūs viską perdedate! Aš nieko baisiau už kitus nepadariau!“
Bet nereikia užmerkti akių, jeigu yra nerimą keliančių ženklų: paauglys grįžta namo labai vėlai. Jam iš tiesų berūpi vien „bendravimas“. Draugai, su kuriais jis būna, kelia kažkokį nepasitikėjimą. Atrodo, kad pažymiai prastėja. Įtariate, kad kažkas nuslepiama, jums meluojama. Tai reiškia, kad jūsų nuojauta mojuoja raudonomis vėliavėlėmis. Apie ką tuomet reikėtų pagalvoti?
Apie tai, kad griežtas reikalavimas „tuoj pat susitvarkyti“ greičiausiai nieko nepakeis. Paauglys tebeturi būti kantriai mokomas socialinių įgūdžių (ne tik bendrauti, bet ir paprašyti pagalbos, išreikšti savo nuomonę nesukeliant konfliktų). Turi būti mokomas, kaip veiksmingai spręsti savo problemas, kad jo savęs vertinimas būtų pakankamai aukštas ir nereikėtų trokšti nuo visa ko atsiriboti ir atsipalaiduoti išgeriant. Jeigu šeimoje buvo konfliktinė situacija, turi būti atkuriama tarpusavio pasitikėjimo atmosfera.
Paauglys turi būti skatinamas išreikšti savo išgyvenimus ir poreikius žodžiais, kad laiku gautų paramą. Jis gali sunkiai skirti net savo pagrindines emocines būsenas, tad reikia skatinti jį įsigilinti į tai, ką jis jaučia. Daugelis paauglių, kurie tik išgėrę alkoholio pasijunta atsipalaidavę, kenčia dėl savo emocijų „neatpažinimo“ ir „nevaldymo“.
Būtina atkreipti dėmesį, ar paauglio nėra apėmęs nerimas, užvaldžiusi depresija, jis neišgyveno traumos, apie kurią nelinkęs kalbėtis. Dažnai noras piktnaudžiauti stimuliuojančiosiomis medžiagomis slepia būtent tai.
Anksčiau ir daugiau investuoti
Kuo subtilesnius smegenų veiklos procesus mokslininkai sugeba užfiksuoti, tuo atviriau jie kaba, kad dar labai sunku pasakyti, kas lemia tuos atvejus, kai prieinama prie alkoholizmo. Paauglystė yra laikotarpis, kai formuojasi suaugusiojo tapatybė, netgi būsimos karjeros pagrindas.
Kai tėvai mato, jog susidaro užburtas paauglio išsisukinėjimo nuo sugriežtėjusių jų reikalavimų ratas, jie neturėtų vengti patys ieškoti bet kokios įmanomos pagalbos (galėtų kreiptis ir į vaikų bei paauglių psichiatrus, psichoterapeutus). Tačiau jie neturi atsisakyti minties, kad paaugliui būtinos specialisto konsultacijos arba gydymas, net jei jis arba ji kategoriškai nesutinka (o nesutinka beveik visada).
Intervencija visada reiškia sudėtingą situaciją, bet įsitikinimas, kad gydymas nevyks, jei to nepanorės pats paauglys, neatitinka tikrovės. Su alkoholį vartojančiais asmenimis atlikti tyrimai rodo, kad tie individai, kurie iš pradžių nepripažino, kad jiems reikalinga pagalba ir gydymas, nebūtinai sulaukia prastesnių gydymo rezultatų nei tie, kurie iš karto pripažino, kad turi problemų.
Švedijoje vyriausybės užsakymu buvo atliktas išsamus mokslinis tyrimas, skirtas alkoholiu piktnaudžiaujančių asmenų gydymui, kad būtų nustatyta, kurios programos efektyviausios. Ypač svarbi pasirodė ankstyvji prevencija. JAV, Ajovos valstybiniame universitete atlikto tyrimo metu buvo apskaičiuota, kad užkirtus kelią tam, jog žmogus netaptų alkoholiku, visuomenei lieka neprarasti beveik 120 000 $.
