Reabilitacijos viduryje draugas nusprendė, jog jam per sunku mane palaikyti ir rūpintis, jis nori kitų dalykų, manau, kai tik galėsiu vaikščioti, jis mane paliks.
Mūsų santykiai buvo puikūs ir aš niekaip negaliu atsigauti. Nuolat verkiu, jaučiuosi prislėgta ir nebežinau, ko imtis. Nors šiaip visada buvau labai stipri asmenybė. Jaučiu, kad gyvenime nebeliko nieko, ko galėčiau tvirtai įsikibti. Nesugebu sukurti jokio veiksmų plano.
Rezultatas: esu svetimuose namuose tarp svetimų žmonių, kuriems esu nereikalinga. Pati negaliu savimi pasirūpinti. Negaliu kraustytis pas tėvus, nes jie gyvena kitame mieste, o ten ir be manęs problemų yra. Negaliu kraustytis pas draugus, nes man reikia priežiūros, o niekas negali tam skirti laiko, negaliu išvažiuoti į sanatoriją, nes turiu labai menkų pajamų darbelį, kurį prarasiu. Neturiu normalaus pajamų šaltinio, bet privalau kažkaip rūpintis savo mama skyrybų proceso metu, nors su manimi pačia dabar skiriasi.
Nesitikiu, kad padėsite išspręsti problemas, tikiuosi, kad pajusiu, jog esu ne viena.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičiusi jūsų laišką, ypatingai pabaigą, šyptelėjau. Tas juokas per sučiauptas lūpas, buvo iš savęs. Skaitydama ir atsakinėdama į klausimus, iš tikro bandau parašyti bent ką nors, už ko žmogus galėtų užsikabinti, kad pradėtų narplioti savo bėdų, sunkumų tinklą. Ir tas jūsų lūkestis ne pagalbos, o tiesiog noras pasijusti ne viena, taip mane nuleido ir pastatė ant žemės. Juk iš tikro yra klausimų, į kuriuos aš neturiu atsakymų ir kur vargiai galima rasti ką nors apie tai knygose.
O gal aš klystu, sakydama, jog apie tokias kaip jūsų situacijas nepasiskaitysi. Juk iš tikro žmonių, kuriems vienu kartu tenka išgyventi nemažai skausmo, išsiskyrimų, nerimo, liūdesio, baimės, fizinės negalios, yra daugybė. Greičiausiai bent kartą gyvenime ne vienas esame patyrę, tarsi viskas griūtų, keistųsi. Atrodo, jog viskas, ką turėjome geriausia, yra atimama, išplėšiama, o mes nieko negalime padaryti, tik stebime savo gyvenimą, nes jis kinta greičiau nei sugebame reaguoti, susidoroti su viena po kitos ateinančia situacija, kurią priimame kaip naštą, nelaimę.
Visgi net ir labai sudėtingose situacijose mes turime du pasirinkimus: pasiduoti ir pulti savęs gailėtis arba priimti tai kaip gyvenimo uždavinį, skausmingą būties injekciją, kuri mus sustiprins.
Kalbantis su žmonėmis, skaitant apie juos kartais galima matyti, kaip kai kurie šviesiai ir oriai priima juos užgriuvusias negandas. Tačiau to žmogus greičiausiai negali padaryti vienas. Svarbu turėti ką nors artimą šalia. Išgyvenant sunkumus ne visada artimas yra tas, kuris fiziškai yra kartu (tėvai, mylimieji ir panašiai).
Artimu gali būti visai nepažįstamas žmogus, apie kurio kančią ir prisikėlimą gyvenimui skaitome ir jaučiame bendrystę; artimu gali būti žmogus sėdintis kitoje ragelio pusėje, paskambinus pagalbos telefonu; artimu gali būti dvasininkas, kuriam patikime savo liūdesį ir pasimetimą; juo gali būti mažai pažįstamas asmuo, su kuriuo pasidaliname savo širdgėla; knyga ar dienoraštis; piešimo lapas ar molio gabalas... Kas nors, kas padėtų širdyje susitelkusi sunkumą paversti kūnu: pokalbiu, rašiniu, piešiniu ar kuo kitu.
Sunkumai pamažu mažėja tuomet, kai juos priimame ne kaip bausmę, o kaip dovaną. Kai sugebame surasti prasmę tam, kas vyksta, kai leidžiame savo gyvenimui būti ne tik tobulam, gražiam ir subjektyviai laimingam. Tiesą pasakius, visai neseniai pati pajutau, jog be žmonių, kurie mus džiugina, su kuriais mums gera, mes turime ir tuos, kurie mus stiprina, kurie mus moko, kurie iš pirmo žvilgsnio, atimdami iš mūsų išorinę ramybę, su kaupu mums suteikia kantrybės, mokėjimo priimti kūno ir sielos negalią, gebėjimą išlikti varge ir daug kitų dalykų, kurie mus puošia taip pat, kaip džiugūs išgyvenimai, o gal net labiau.
Nuoširdžiai bandžiau su jumis pabūti jūsų kančioje, bent šiek tiek...
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
