Ir štai jūs užaugote. Ir papildėte „tradicinių“ lietuvių gretas, kurie, skirtingai nuo amerikiečių, nemoka plačiai šypsotis. Ir nelinkę į klausimą: „Kaip gyveni?“ atsakyti „OK, Fine!” „Pusė bėdos“, arba „Kas ten gero gali būti?“ – taip atsakyti mus verčia duoti kultūra. Tačiau ar ji teisi?
Griežtai sakant, taip. Nemaža dalis moterų pastebi dėsningus nuotaikos pakitimus ciklo pradžioje, prieš mėnesines ir per jas. Kai kurie mokslininkai mano, kad kažkada, neatradus dirbtinio apšvietimo, mėnesinių ciklus reguliavo mėnulio fazės.
Mūsų organizme nuo pat gimimo veikia fiziologiniai ir nuotaikų ritmai: pamenate kažkada labai populiarias „bioritmų kreives“, nustatomas pagal gimimo datą? Žinoma, tyrimai nepatvirtino, kad jie yra būtent tokie tvarkingi, kaip rodo grafikai, tačiau daliai žmonių - „cikloidinio“ charakterio - iš tiesų nuotaika kelioms dienos pablogėja, o po to savaime pagerėja.
Ypatingais atvejais, kai svyravimai yra aiškūs ir ilgi, nors psichika veikia sklandžiai, kalbama apie „ciklotimiją“, o jei dėl kraštutinės nuotaikos sutrinka mąstymas ir veikla - apie „cirkuliacinę psichozę“ (anksčiau vadinta „maniakine depresija“). Tačiau normaliam žmogui „stabili“ nuotaika - fikcija. Todėl dėl visa ko prisiminkime: po išgyvento džiaugsmo iš tiesų gali ateiti liūdesys, o po išgyvento liūdesio – džiaugsmas.
Pastebėkime, kad kai kuriems iš mūsų būdingi labai aiškūs emociniai svyravimai, tačiau ne tiek priklausomi nuo vidinių mechanizmų, kiek nuo aplinkinių žmonių elgesio ir žodžių. Nuotaiką palaiko ar numuša ne tik jie, o ir tam tikri mūsų charakterio „akcentai“, o „akcentuotas“ yra maždaug kas antras žmogus.
Nuotaika yra „gera“ arba „normali“, kol kas nors jos nesugadina. Tam, kad nuotaika sugestų, aplinkiniai turi pataikyti į mūsų charakterio silpną vietą, t.y. atsiliepti kritiškai ar paniekinančiai apie mūsų silpnąją psichinę funkciją. Juk „akcentas“ dažnai reiškia, kad viena psichinė funkcija hipertrofuota, o kita labai susilpninta. Tarkime, labai intuityviam, dėl to išsiblaškiusiam ir emocionaliam žmogui (tipažas - Mikė Pūkuotukas) staigiai pablogėja nuotaika išgirdus, kad jis elgiasi neracionaliai ir nemato to, kas yra jam po nosimi. Juk logika ir pojūčiai yra jo silpnosios funkcijos, palyginus su intuicija ir jausmais.
Tas pats dėmesingas ir logiškas jo kritikas (Pelėdos tipažas) labai nusimena, kai po pokalbio su jumis sutuoktinis jam pasako: „Nejauti žmonių, nemoki mylėti, o be to, nenumatai tolimos ateities“. Juk jam jausmai ir intuicija kaip tik yra silpnos funkcijos. Jis gerai mato, kas yra po nosimi, bet nemato toliau savo nosies.
Vargu ar žmogus atsako už savo prigimtinę charakterio sandarą. Taigi šiuo atveju patarimas „nesidžiauk, nes verksi“, turi skambėti kitaip: „Išgirdęs tam tikrą kritiką, gali pravirkti, todėl prisimink savo privalumus“. Kritikuojantis žmogus niekuomet negali būti tobulesnis už jus visais atžvilgiais. Jei jis atkakliai puola jus, jam vertėtų atsakyti: „Žinai, aš darau geriausia, ką galiu“. Žinoma, labai geros nuotaikos mumyse tai nepalaikys, bet ir ašarų nebus.
Na, o kaip „akcentuoto“ charakterio žmogus džiaugiasi Čia jam talkina du dalykai: jo paties stipriosios funkcijos ir šalia esantis papildinys. Stipri intuicija padeda žmogui su džiaugsmu ir įkvėpimu įžvelgti pasaulio ar kitų asmenų potencijas. Stiprus emocionalumas - išgyventi gilų įsimylėjimą ar pravirkti nuo geros muzikos ar filmo.
Stiprūs pojūčiai - pasimėgauti gamtos grožiu, masažu, seksu, kruopščiai sutvarkytu darbu. Stipri logika – pajausti gilų pasitenkinimą supratus mįslės sprendimą, suorganizavus sėkmingą veiksmų seką, sukūrus visą apimančią teoriją. Tačiau neverta laikytis kraštutinės nuomonės: „Pats esi savo gyvenimo kalvis“. Tuomet žmogus turėtų tapti Visagaliu dievu.
Joks žmogus nenustoja būti mirtinguoju, ir papildančio charakterio artimasis atneša jam saugumo jausmą ir periodišką džiaugsmą: mes kartu su juo sudarome visumą. Taigi ne „Venk juokis, nes verksi“, o „Remkis tuo, kas stipru tavyje ir kitame - tuomet galėsi džiaugtis“. Ar visą laiką?
Kai kuriems iš mūsų nuotaikos fonas apskritai yra beveik pastovus. Taip vadinami „hipertiminiai“ charakterio bruožai, galbūt susiję su nuolatiniu aukštu dopamino aktyvumu limbinėje smegenų sistemoje, tiesiog neleidžia ilgam nusiminti. Be to, prigimtis tokiems žmonėms padeda nuolat ieškoti nuotykių bei naujovių. Todėl hipertiminio charakterio žmogus, atrodo, juokiasi visuomet: ir kai iš tiesų įvyksta kažkas įdomaus, ir kai pamato tragišką situaciją komiškose spalvose.
Jūs žinote šį tipažą: kur jis beatsirastų, iš jo sklinda užkrečiamas juokas. Entuziazmas, nuolatinė naujų įspūdžių paieška verčia jį nesustoti nei prie vieno darbo, nei prie vieno partnerio. Svarbu, kad nebūtų monotonijos ir reglamento! Taigi čia patarlė „Nesijuok, nes verksi“ - netinka, o tikslesnė būtų „Juokis, kiek gali, ir užkrėsk tuo aplinkinius, o taip pat neužsibūk ilgai vienoje vietoje“.
O štai priešingas charakteris – „distiminis“. Toks žmogus, rodos, nuolatos atrodo rimtas, susirūpinęs ir labai nenoriai atsiliepia apie pasaulį gerai. Asiliukas iš „Mikės Pūkuotuko“ yra geras distiminio charakterio pavyzdys. Jis ir taip liūdnas, uodegą pametęs, o dar jo gimtadienio dovana – balionėlis – susprogo. Pūkuotuko neštas medus, žinoma, paslaptingai dingo linksmo meškiuko pilve. Viskas, kas vyksta, yra jam arba „pusė bėdos“, arba „gali pablogėti“.
Įdomu, kad tokiam žmogui netgi nemalonios žinios (balionėlis susprogo, medus suvalgytas) nesukelia gilios tragedijos jausmo. Juk tai tik patvirtina, jog pasaulyje nieko gero nėra, ir panašias žinias jis sutinka su giliu filosofiniu pesimizmu.
Būtų galima įtarti tokiam asmeniui depresiją, tačiau skirtingai nuo depresijos, kuri užeina, gilėja ir slegia, o po to praeina, tokie žmonės pasižymi pažeminta nuotaika visą gyvenimą. Todėl per tuos metus jie spėja sukurti savo filosofiją, gyvenimo būdą ir laikyseną. Vien pasižiūrėjus į jį pasidaro aišku: teisus buvo ir Buda, mokęs, kad kančia yra pačioje gyvenimo prigimtyje, ir Šopenhaueris, sakęs, kad žmogus būna nelaimingas visais atvejais. Kai jis nepasiekia savo tikslų, dėl to graužiasi, o kai pasiekia - graužiasi, kad nebeliko ko siekti.
Todėl apdovanotam tokiu bruožu žmogui labai pravartu išmokti džiaugtis smulkmenomis: „Pasirodo, balionėlis tai įeina, tai išeina iš puodynės!“, o be to, kažkas suranda ir atneša tau pamestą uodegą! Distiminio charakterio žmogui patarimas „Nesijuok, nes verksi“ galėtų būti pakoreguotas šitaip: „Verk, kol užsinorėsi juoktis“.
O jei visai atvirai – ko būtų vertas mūsų pasaulis, jei jame gyventų tik milijardai entuziastingų Pūkuotukų ar vien išmintingos Pelėdos?
