Apkeliavęs kino festivalius Europoje, Rusijoje, Kenijoje, „Varnų ežeras“ 10-ajame Olimpijos filmų vaikams ir jaunimui festivalyje Graikijoje pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. Šis filmas apdovanotas ir tarptautiniame 30-ajame vaikų filmų festivalyje „LUCAS-2007“ Vokietijoje.
Jautrus režisierės žvilgsnis į vaikų pasaulį, erdvė aktoriaus asmenybei, subtilus laviravimas tarp vaidybos ir dokumentikos I. Kurklietytės filmams suteikia savitą meninę išraišką.
- Kodėl pasirinkote režisierės kelią? Tradiciškai manoma, kad mergaitės, ypač tos, kurios turi fizinius duomenis, svajoja tapti aktorėmis.
Iš tiesų, vaikystėje svajojau tapti aktore ir mano kelias buvo tradicinis. Pažintis su teatro pradžiamoksliu prasidėjo studijoje prie Šiaulių dramos teatro, kuriai vadovavo garsūs aktoriai. Ten jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Tačiau vaidinti ilgai neteko, nes labai greitai suvokiau, kuo noriu tapti, atradau „savo arkliuką“.
Mano mama Ona Kurklietienė vadovavo Šiaulių miesto profesinės mokyklos teatro studijai ir nors spektakliai užimdavo pirmas vietas respublikiniuose mėgėjų teatro konkursuose, man atrodė „per daug buitiniai“. Man juose trūko režisūrinių sumanymų. Ten ateidavau ne vaidinti, o „pataisyti“ mamos režisuotų spektaklių... Skamba arogantiškai, bet mama man leisdavo savarankiškai priimti meninius sprendimus. Režisuoti man atrodė daug įdomiau, nei būti „lėle“, įgyvendinti kito žmogaus kūrybinius sumanymus. Esu laiminga, kai kuriu visą vaizdą, nesu tik jo dalis.
Tikrą malonumą pajutau baigusi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultetą ir pradėjusi dirbti Kupiškio vaikų ir jaunimo dramos studijoje. Tai, ką duodi vaikams, grįžta atgal. Iš karto matai ir savo klaidas. Tikrai žinojau labai aiškiai ir tiksliai – ką darau ir kodėl, nes išmanau savo darbą. Vėliau šią patirtį panaudojau kine, kurdama filmą „Varnų ežeras“. Jaučiau, kaip reikia dirbti su vaikais, kad jie kine ne vaidintų, o gyventų.
Kupiškyje dirbau trejus metus. Tas laikas sutapo su Lietuvos nepriklausomybės, laisvės pirmaisiais metais, noru išsiveržti iš įprastų rėmų, kurti ką nors nauja. Tai mane atvedė į režisūros kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pradėjau galvoti ne apie erdvę teatro scenos „dėžėje“, o apie laiko ir erdvės „karpymą“, apie kadro kompoziciją. Netrukus išlėkiau studijuoti į Prancūziją. Tai buvo labai įdomus studijų etapas.
Man atrodo, kad Lietuva yra vienas paskutinių bastionų, kur kino profesija įsivaizduojama kaip labai vyriška. Prancūzijoje vyrai ir moterys tikriausiai pasiskirstytų per pusę, nes ši profesija reikalauja labai daug kantrybės, be to, dažnai reikia viską pasidaryti pačiam, niekas nieko lėkštutėje nepaduos. Tai ir stipriųjų profesija, nes ką pasiimi savo filmams, tą ir turi – iš aplinkos, iš gyvenimo, projektų ar fondų.
Sovietmečiu, kai filmus užsakydavo valstybinės tarnybos, gal buvo paprasčiau. Vyrai režisieriai statė didelio biudžeto filmus, o moterims atitekdavo grimuotojų, asistenčių ar aktorių gražuolių statusas, nes ir pagrindinis vaidmuo buvo skirtas stipriam įdomiam vyriškam charakteriui.
Šiuolaikinėje Europoje kino situacija visai kitokia. Kino kūrime svarbu ne režisieriaus lytis, o jo talentas, kantrybė, gebėjimas suburti komandą. Moterų sukurtas kinas man įdomus dėmesiu detalėms, subtiliu stebėjimu, gebėjimu priimti pasaulį tokį, koks jis yra, neapverčiant visko aukštyn kojomis, nesistengiant jo vyriškai pakeisti.
Prancūzų mažo biudžeto filmuose yra labai daug subtiliai sukurtų juostų. Tokie filmai daug jautresni, žmogiškesni, nesiimantys aprėpti globalių dalykų, nesiveliantys į politinius ar istorinius aspektus. Dažniau per vieno, nereikšmingo žmogaus gyvenimą labai subtiliai, atvirai papasakojama istorija.
- Ar grįžus į Lietuvą po studijų Prancūzijoje pavyko įgyvendinti naujas kūrybines idėjas?
Iš pradžių viskas atrodė labai gražu. Gavau finansavimą pirmam vaidybiniam filmui „Likit sveiki“. Vėliau dienos šviesą išvydo „Vyrai“, „Lengvas raganavimas“, „Moterų paslaptys“, „Pašaukimai“, „Varnų ežeras“, „Kristina Kristuje“. Skaudu, kad užstrigo sėkmingai pradėtas kurti vaidybinis istorinis filmas „Sibiro madona“. Laukiame tolesnio finansavimo. Dažnai dėl to vaikštau kaip šešėlis ar dvasia, nerandanti sau vietos. Nors tokia situacija slegia, šventai tikiu, kad filmas bus sukurtas, nes medžiaga yra nepaprastai stipri.
Viskas daug sunkiau, nei maniau baigusi studijas. Tada atrodė, kad bus įvairesnių galimybių, o jos Lietuvoje vis dar labai ribotos. Jaučiu, kad dabar „mažųjų“ filmų kūrimo laikas. Taip atsirado mano dokumentinis filmas „Būti mylimam“. Laukiu, kad tarsi iš praplyšusio maišo pabirtų visiškai kitoks kinas. Toks laikas jau prasidėjo, jaunimas kuria įvairius filmus, geresnius ar blogesnius, bet jie skiriasi nuo senosios kartos nusistovėjusių standartų.
Kadangi pilnametražiams filmams gauti finansavimą dabar labai sudėtinga, ėmiau galvoti apie tai, kad reikia dokumentikos, kuri pratęstų anksčiau pradėtą ciklą – „Lengvas raganavimas“, „Būti mylimam“.
Dėstau Muzikos ir teatro akademijoje, rengiu tarptautines vasaros MEDIA studijas ir kuriu visiškai naują struktūrą jauniesiems kino kūrėjams – Audiovizualinių menų industrijos inkubatorių. Esu šios idėjos autorė ir iniciatorė, esame jau ir konkursą laimėję. Tai iš tiesų didelė ir graži galimybė jaunimui kurti kiną. Numatyta įsigyti viską, ko reikia norint nedideliam kinui sukurti.
Dabar, kai kino menas tampa globalus, labai svarbu išsaugoti nacionalinį koloritą. Kartais net nerašoma, kokioje šalyje sukurta kino juosta, nes kūrybinė komanda yra tarptautinė. Tačiau bet koks kūrybinis bendradarbiavimas savotiškai yra ir kūrybinis kompromisas. Nacionalinis kinas niveliuojasi. Mes dar turime galimybę išlikti kaip lietuviškas kinas, nors kurti nacionalinį „grynuolį“ tampa vis didesne prabanga.
- Ar kurdama kiną tiksliai įsivaizduojate visą medžiagą? Kiek paliekate vietos improvizacijai?
Esu iš tų režisierių, kurie siekia būti partneriai su aktoriais, dramaturgu, operatoriumi. Jeigu viską iki galo įsivaizduočiau kaip baigtinį rezultatą, tikriausiai kurčiau animacinį filmą. Man svarbu, koks yra aktorius, nes nuo jo priklauso galutinė vaidmens koncepcija. Tikriausiai tai vienas iš moteriško suvokimo ypatumų – nesistengiu žmonių paversti reikalingais sraigteliais, vengti bet kokios improvizacijos.
Žinau, kad tai brangus malonumas, tačiau svarbūs visi niuansai. Filmavimo dieną ir valandą stebiu ir esu atvira viskam, kas vyksta, neužsidarau iš anksto sudėliotame plane. Kine labai svarbu nebūti aklam ir pamatyti, ką duoda akimirkos blyksnis.
- Kuo praturtina kūrybinį procesą darbas su vaikais?
Vaikai yra ta „medžiaga“, kuri nesileidžia priverstinai sustyguojama, „sušukuojama“. Nuo vaiko asmenybės labai priklauso, koks bus kūrybinis rezultatas. Jeigu reikalausi iš vaiko profesionaliai kaip suaugusiam atlikti vaidmenį, neliks jo paties dūšelės, charakterio ypatybių. Filmas bus stereotipinis ir plikas. Mane labai erzina, kai matau filmuose tokius vaikų vaidmenis. Iš šalies tai labai matosi – vaikui paduotas tekstas, ir jis viską labai tvarkingai ir teisingai padaro. Man svarbu, kad vaiko prigimtis lietųsi tarp dokumentikos ir vaidybos, ir tai būtų gyva.
- Jūs auginate dvi dukras. Ar jos taip pat linksta į teatro, kino meną?
Tai jų kelias ir nenorėčiau daryti tam lemiamos įtakos, tiksliau, kokiu nors būdu priversti daryti tą ar kitą. Ši tema šeimoje yra tabu – nei raginama, nei daroma. Tačiau vyresnioji dukra Emilė Ribokaitė filmuoja, montuoja, labai domisi kinu. Ji užaugo tarptautinėse vasaros MEDIA studijose, kur nuolat matydavo visą kūrybinį procesą, sukūrė ne vieną vaidmenuką.
Pagal Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektą, jaunesnioji dukra Liepa Ribokaitė suvaidino jauno režisieriaus Bram Crols iš Briuselio filme „Amžina mergaitė“. Režisierių įkvėpė Arūno Žebriūno „Gražuolė“, filme sugretinami kadrai iš 1969 metų filmo, kurio pagrindinė herojė – mergaitė Inga. Tas pačias mizanscenas atkartoja Liepa šiuolaikiniame Vilniuje.
Man tai gražus sutapimas. A. Žebriūnas – mano mokytojas. Liepa laimėjo konkursą visiškai atsitiktinai, nuėjo į atranką su abiem sugipsuotom rankom, nes griuvo nuo dviračio. Atrodė, kad ji turi mažiausiai galimybių laimėti, niekam nebuvo įdomu tai, kad mergaitės mama yra režisierė. Tačiau režisierius ją pastebėjo kaip asmenybę, nes reikėjo „gražuolės“ ne dėl dailaus veidelio, o dėl įdomaus charakterio.
Abi dukros mokosi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Liepa griežia smuiku, Emilė mokosi dainuoti. Savo kelią jos renkasi pačios. Abi labai domisi vykdomais projektais, tikisi filmo „Varnų ežeras“ antros dalies. Jos mano, kad privalau tai padaryti. Iš tiesų Lietuvoje per mažai kuriama vaikiškų filmų. Per menkai ugdome savo mažąjį žiūrovą, nesuteikiame jam alternatyvos žiūrėti ne tik agresyvius veiksmo filmus. Neseniai mačiau filmą „Alisa“. Kodėl tokią gražią pasaką taip agresyviai interpretavo? Nors pats siužetas nėra smurtinis, tačiau holivudinė produkcija negali išsiversti be įtampos.
Skandinavijos šalys labai daug dėmesio skiria nacionaliniam kinui. Labai svarbu, kad vaikai matytų ir girdėtų gimtąja kalba mąstančius herojus. Ir nebūtinai tai turi būti stebukliniai siužetai, specialūs efektai, „dolby suround“ garsas ar stereo akiniai. Svarbiau, kad vaikai filme matytų savo bendraamžius ir galėtų spręsti jiems rūpimas skaudžias problemas.
Mes dažnai nepastebime, kad mūsų mažieji gyvena toli gražu ne pasakomis. Vaikai pamato tikrą gyvenimą daug anksčiau nei tėvų sąmonė suvokia, kad tai jau atsitiko. Vaikai jau yra šiame pasaulyje ir niekas jų neapsaugos nuo blogų emocijų, apskritai nuo tokios tikrovės, kokia ji yra. Tėvai, vedantys už rankos vaiką su zuikio ausytėmis, bando tai ignoruoti, nėra pasirengę kalbėtis su juo svarbiais klausimais, jiems patogiau manyti, kad vaiką apsaugo ignoruodami tikrovę.
