Nuo 1745 m. markizė Pompadur tampa oficialia Prancūzijos karaliaus Liudviko XV favorite. Nuo kitų karaliaus meilužių ji skyrėsi tuo, kad atvirai reiškėsi šalies politikoje, šeimininkės teisėmis tvarkėsi karaliaus dvare ir netgi įtakojo valdančiosios šeimos asmeniniams santykiams.
Kauno valstybinis muzikinis teatras balandžio pradžioje žiūrovus pakvietė į naująją premjerą – intriga, aistra bei aristokratiška prabanga alsuojančią austrų kompozitoriaus Leo Fallio operetę „Madam Pompadur“.
Spektaklyje žavią ir protingą karaliaus meilužę, praktiškai nekarūnuotą karalienę - Žaną Antuanetę Puason arba markizę Pompadur įkūnijo trys aktorės Kristina Siurbytė, Nomeda Vilkanauskaitė ir Raimonda Tallat - Kelpšaitė.
Palaidumo ir neištikimybės šleifas
Aktorė Kristina Siurbytė neneigė, kad iki šiol buvo žymiai „lengvesnio kalibro“ vaidmenų atlikėja, tad madam Pompadur vaidmuo jai – didžiulis iššūkis. „Tokio plano vaidmeniui dar trūksta įgūdžių, todėl ieškau spalvų, kurios suteiktų šiai istorinei asmenybei svorio“ – sakė dainininkė. „Norėdama daugiau sužinoti apie Madam Pompadur, perskaičiau dokumentinių apybraižų knygą“ – prisipažino Kristina ir suskubo pridurti, kad niekas taip gerai neatskleidžia žmogaus, kaip jo paties, giminaičių ar pažįstamų rašyti laiškai.
„Nepamilus savo personažo sunku suprasti bei pateisinti jo poelgius, todėl šią žavią ponią pamilau taip nuoširdžiai, kad noriu nuplauti istorijos jai uždėtą dėmę – per kelis amžius besitęsiantį palaidumo ir neištikimybės šleifą. Juk tikrumoje ši moteris bodėjosi vienadieniais nuotykiais ir karalių mylėjo visa širdimi“ – įsitikinusi dainininkė.
„Ne gana to, ji įrodė, kad nekilmingam žmogui taip pat pakanka išminties išlikti rūmų intrigų verpete, valdyti karalių bei šalį. Trokštu parodyti šią moterį ne apipintą gandų, o kokia ji buvo. Net jei reikės „perlipti“ per save – sako K.Siurbytė, kurią pradžioje nustebino su tikrove prasilenkiantis operetės siužetas.
„Kita vertus, – toliau svarstė pašnekovė - operetė nesiremia vien sausais dokumentiniais faktais. Greičiau priešingai – siekiant suintriguoti žiūrovą, libretai kuriami pasitelkus neribotą fantaziją, istorinės asmenybės kilojamos iš vieno dešimtmečio į kitą, o realūs įvykiai apipinami nebūtais pramanais“.
Viso gyvenimo moteris
„Madam Pompadur“ ilgai svajotas vaidmuo“ – sako teatro solistė Raimonda Tallat – Kelpšaitė ir čia pat mintimis nuklydo į Austriją. „Prieš gerą dešimtmetį, dar studijuojant Graco aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje, profesorius Horstas Zanderis (Horst Zander) pavadino mane operetės žanro atlikėja pridurdamas, kad man ant kaktos parašyta - operetinė. Nuliūdau už tokį „prastą“ įvertinimą. Ne gana to, ilgai save graužiau, kad tetinku tik operos „podukros“ vaidmenims. Tačiau kartą profesorius prasitarė, jei statytų spektaklį man, tai būtų „Madam Pompadur“.
Anot profesoriaus, vos tik mane pamatęs žiūrovas iš karto suprastų visą kūrinio esmę, nes šitam vaidmeniui man tinka viskas – balsas, stotas, manieros, judesys, bendravimas.“ – nusijuokusi Raimonda sako, tik vėliau suvokusi, kaip aukštai buvo įvertinta. Dabar, kai prieš dešimtmetį ištarti žodžiai tapo kūnu, dainininkė visa esybe paniro į išsvajotą vaidmenį. „Atrodo, kad vaidmuo „gula“ savaime, tačiau dar neteko „kalti“ tiek daug muzikinio ir kalbamo teksto“ – nusišypsojusi R.Tallat – Kelpšaitė patikino, kad tikrąjį malonumą dainuoti šią partiją pajaus po premjeros, kai spektaklis „susižais ir susigulės“.
„O kol kas tegaliu pasakyti, kad visi trys sukurti madam Pompadur paveikslai begaliniai skirtingi“. Pasak atlikėjos, stebėtina, kaip nebe jauna, labai protinga ir išsilavinusi moteris sugebėjo ant svarstyklių sudėti dvaro „pliuškizmą“ ir gyvenimišką išmintį taip, kad šie vienas kitam netrukdytų.
„Netgi praradęs susidomėjimą markize kaip moterimi, Liudvikas su ja neišsiskyrė, jie liko artimais bičiuliais iki pat jos mirties. Ir iš visos nesuskaičiuojamos daugybės moterų ji vienintelė išliko favorite, turėdama neginčijamą įtaką visose gyvenimo sferose. Todėl galima drąsiai teigti, kad Pompadur buvo karaliaus gyvenimo moteris, sugebėjusi ne tik linksminti karalių, perprasti silpnąsias jo puses, bet ir užpildyti jame atsiradusią tuštumą.“
Moteriškumo ir gyvenimiškos išminties triumfas
Dainininkė Nomeda Vilkanauskaitė įsitikinusi, kad tokiai herojei, kaip madam Pompadur, būtina subręsti. „Keista, kad ši operetė pasaulyje mažai statoma. Juk vien madam Pompadur vardas sukelia intrigą ir daug žada. Nors.... teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad pirmą kartą išgirdusi operetės įrašą, nesusižavėjau. Net pagavau save svarstant, kodėl būtent ją nuspręsta statyti“ – prisipažino Nomeda, kurios nuomonė apie spektaklį kardinaliai pakito tik prasidėjus repeticijoms.
„Gal kad visiškai kitaip interpretuojami istoriniai faktai, o gal, kad dirbdami su tokiomis charizmatiškomis asmenybėmis, kaip J.Statkevičius ir A.Cholina užsikrėtėme jų begaliniu įkvėpimu, pasitikėjimu ir azartišku noru scenai atiduoti visą save“ – toliau bėrė Nomeda, nepamiršdama ir savo herojės.
„Pasižiūrėjus į išlikusias jos portretų nuotraukas nepasakytum, kad tai ypatingu seksualumu alsuojanti gražuolė. Tačiau mokėjimas valdyti bet kokią situaciją, žavesys ir gyvenimiškas gudrumas daug ką keičia. Madam Pompadur buvo kupina moteriškumo ir turėjo tą „raziną“, dėl kurios daugelis eina iš proto ir kuriai nepajėgus atsispirti joks vyras.
Ne veltui nuomonė, kad toji moteris išskirtinė, neginčijama kelis amžius“ – neslėpdama susižavėjimo savo heroje dainininkė patikino, kad ir jos kuriama madam Pompadur visokia - „Labai žingeidi ir sugebanti pakreipti situaciją taip, kad nebeliktų lėkštumo, vulgarumo. Kiekvienas jos poelgis erotiškai seksualus ir alsuoja tikrais jausmais, o ne primityviausių įgeidžių tenkinimu.“
Paklausta, ar sunku būti tokia moterim, aktorė prisipažino, kad per repeticijas - tikrai ne, nes norisi išaukštinti moteriškumą ir išmintį, pakylėti moterį aukščiau kasdienybės ir parodyti, kad ne išorinis grožis, o protas ir sumanumas svarbiausi norint išlaikyti vyrą ir karalių.
“Jeigu scenoje tik vaidinčiau, viskas atrodytų netikra, nes niekuomet nesielgčiau taip, kaip elgiasi madam Pompadur“ – sako N. Vilkanauskaitė – „Operetėje reikia gyventi. Todėl nusimetu šalin Nomedą ir lieku Pompadur. Tik taip galiu pateisinti jos poelgius, atsikratyti kompleksų ir pajausti savo herojės asmenybės laisvę, kuri ir yra svarbiausia.“