Darbo netrūksta, trūksta pinigų

Lūkesčiai. Kiek daug jie lemia! Tarkim, jei tikiuosi, kad šaldytuvą taisantis meistras nuoširdžiai nori man padėti, o jis burnoja, kad tokio šaldytuvo geriau būtų atsikratyti (suprask, kaip negerai, kad tenka darbo metu dirbti!) - mes vienas kito lūkesčių neatitinkame, tad, nors šaldytuvas ir pataisytas, o darbo diena anksčiau ar vėliau tikrai baigsis, nė vienas nesame patenkinti.

Dar svarbu, iš ko tikimės. Geriausia tikėtis iš savęs, - tuomet turi daugiau šansų likti patenkintas ir rezultatą pasiekti. Deja, dažniau stebimas kitas reiškinys – visi kažko iš ko nors tikisi. Beje, „ko nors“ vaidmuo, kaip taisyklė, atitenka valdžiai. Ką gauname? Ogi darbuotoją, kuris tikisi iš darbdavio, darbdavį, kuris tikisi iš valdžios, ir nė vienas jų nesusimąsto, kad jų laimė ir sėkmė – jų, o ne seimų ar vyriausybių rankose.

Kartais valdžia pasiūlo – pagalbą tiems, kas pasiryžęs dirbti, sukurti projektą ir jį įgyvendinti. Tačiau vėliau paaiškėja, - darbo Lietuvoje netrūksta, tiksliau, - jo nelabai ir reikia. Trūksta pinigų. O dirbti niekas ir neketino. Pasak psichoterapeuto Raimundo Aleknos, iš dalies dar sovietmečiu įskiepytą tikėjimą, kad „valdžia man privalo“, papildo savotiškas imitacijos menas – imituojame, kad dirbame, imituojame, kad stengiamės, imituojame, kad padarome viską, kad darbuotojas gautų tinkamą atlygį, o verslas – klestėtų.

Deja, imitacija nieko bendra su realybe neturi. Užuot statę hierarchijos bokštus ir ieškoję kaltų bei dar kaltesnių, darbuotojas ir darbdavys turėtų „atsistoti“ į vienodas pozicijas. Tai reiškia, kad abu supranta, ko susirinko – vienas tinkamai vadovauti, sudaryti geras darbo sąlygas ir kurti sėkmingo verslo strategijos, kitas – noriai dirbti, siekti kuo geresnių rezultatų ir užsidirbti savo atlygį. Bet....pasikartosiu, - mūsų šalyje darbo netrūksta, trūksta pinigų.

Lojalumas. Labai dažnai išaukštinamas reiškinys, tačiau ar darbdaviai skatina lojalumą? Geriausiai atsakymą iliustruoja daugelio darbuotojų CV (gyvenimo aprašymas) – neretai trisdešimties dar neturintis jaunuolis būna pakeitęs septynias ar aštuonias darbovietes. Pamatęs tokią biografiją darbdavys susimąsto, kas gi čia tam žmogeliui negerai?

Psichoterapeutas R. Alekna įsitikinęs, kad ir čia viską lemia lūkesčiai. Jei įmonei reikia stropaus krapštuko, vykdytojo, laiku atliekančio visas užduotis, punktualaus darbuotojo, toks, darbus keisti mėgstantis kandidatas netinka. Prastai jausis jis, taisyklių ir reikalavimų suvaržytas, nepatenkintas liks ir darbdavys. Tačiau, jei lūkesčiai atitiks tai, ką įmanoma iš tokio žmogaus „paimti“ – abu – ir darbdavys, ir darbuotojas bus laimingi.

Juk yra žmonių, kurie turi labai gerų idėjų, bet negali jų realizuoti – ne jų natūra. Jie labai kūrybiški, bet visiškai nedisciplinuoti. Dėl to juos dažnai meta iš darbo, nes daugelyje organizacijų mažiau reikalaujama kūrybiškumo, nei disciplinos. Vadinasi, jei bendrovė ieško novatoriškų idėjų generatoriaus (nesvarbu, kad kasdien vėluojančio į darbą), toks žmogus gali tapti atradimu. Dažniausiai labai drausmingi žmonės – geri vykdytojai, bet patys jie nekuria, nes dar vaikystėje išauklėti taip, kad neleidžia sau improvizuoti.

Kai suvoksime adekvačių lūkesčių prasmę, paaiškės, kad geras darbdavys ir geras darbuotojas – tai žmonės, kurie vienas kitą gerbia, ir aiškiai žino savo vaidmenis. Už ką vienas ir kitas gauna atlyginimą. Tuomet nereikės pykti, kai darbdavys tik imituoja pastangas pagerinti darbuotojų būtį, o darbuotojai apsimeta sunkiai dirbantys, o iš tiesų tegalvoja, kaip mažai jiems moka.