Toks klausimas iškyla mums keliais gyvenimo atvejais. Tarkime, jums tenka dirbti su žmonėmis, kurių jūs nemėgstate. Todėl jums norisi jaustis su jais gerai. Arba jus veda iš proto jūsų vaikai. Jūs negalite pakęsti kai kurių tėvų įpročių. Jus erzina sutuoktinis. O skirtis jūs nenorite. O štai jus kviečia į vakarėlį pažįstami žmonės, kuriems jūs nesimpatizuojate. Kita vertus, neidami į vakarėlį jaučiatės blogiau. Taigi jums norisi pamilti žmones. Kaip?
Dažniausias būdas, kuriuo jūs bandote tai padaryti - tolerancija, t.y. jūs pasakote sau: „Reikia priimti žmones su jų trūkumais. Reikia pastebėti jų teigiamas savybes. Galų gale, tai krikščioniška“.
Jūs bandote tai padaryti, tačiau susiduriate su viena kliūtimi: kai kurie šių žmonių bruožai sukelia jumyse nesuvaldomą neigiamą jausmą. Tarkime, kuris nors iš šių žmonių čepsi valgydamas. O jums alergija šiam garsui. Arba jis saldžiai šypsosi ir gašliai jus apžiūrinėja. O jūs nuo vaikystės nekenčiate seksualiai ištvirkusių žmonių.
O štai ši ponia - ji nuolat giriasi ir siekia jus sumenkinti. Ir jumyse kyla nesuvaldomas menkumo jausmas, kurį lydi kitas – gynybinis siekis sumenkinti ją pačią. Taigi jūsų neigiami jausmai - pasišlykštėjimas, antipatija, baimė, suirzimas, fiziologinė alergija - yra stipresni už apsisprendimą toleruoti . Jie nevalingai atsispindi jūsų mimikoje ir elgesyje. Jūs tai žinote, todėl kurį laiką bandote juos nuslėpti: nutaisote draugišką miną, slepiate suirzimą ir plačiai šypsotės, valios pastangomis palaikote pokalbį...
Jums darosi fiziškai bloga, ir to nuslėpti jūs negalite. Jūs beveik alpstate. Jums skauda galvą ir pykina. Galbūt vienas iš šių žmonių netgi rūpestingai paklausia, ar jums viskas tvarkoje. Ir jūs murmate, kad viskas tvarkoj, tuoj viskas praeis. Juk jūs negalite pasakyti tiesiai: „Aš jūsų nemėgstu! Man bloga su jumis ir aš bandau prie jūsų prisiderinti!”
Dabar jūs dar turite meluoti ir sukti galvą, kaip čia pasiteisinus - o kuo jie šios garbės nusipelnė?- ir galbūt po to jūs tiesiog pasišalinate.
Taigi jūsų ketinimai buvo pamilti žmones, o gavosi kitaip: jums teišėjo apsimesti draugišku, tačiau galų gale jūs vis vien nepamilote šių žmonių. Ir dar grįžote namo su skaudančia galva ir sutrikusiu virškinimu.
Kitas būdas, kuris reikalauja iš jūsų turėti tam tikrą reputaciją – leisti sau nemylėti, t.y. atvirai atsisakyti matytis su žmonėmis, kurių nemėgsti. Taip, galima elgtis šaltai, užsidaryti ir nebendrauti. Darbovietėje jus pavadins „nedraugišku žmogumi“, šeimoje - „nusišalinusiu nuo šeimos vyru ar mama“, pobūvyje - „autsaideriu“. Tačiau jums bent neteks apsimesti.
Jei jūs leidžiate sau tiesumą, į klausimą: „Tai ką, mes tau nepatinkame?“- jūs išdidžiai atsakote: „Ne! O turėtumėte patikti?“ Kas po to seka, puikiai žinote - jūs mėgaujatės vienatve. Laimei, šiuo atveju jūsų vienatvė būna neilga - tiesius žmones anksčiau ar vėliau suranda jų antipodai - kompromisų mėgėjai - ir dėl nevalingos traukos šalia jūsų atsiranda artimas žmogus, kuris jus labai vertina.
Tiesumas - ne toks malonus, bet vis dėlto kelias į ryšį. Tas, kas atlaiko jūsų tiesumą, tampa jūsų išrinktuoju. Ir tarp jūsų įsivyrauja meilė, apie kurią jūs kalbėsite labai atsargiai: „Tu mane myli?“- klaus jis. „Tikriausiai“- atsargiai atsakysite jūs.
Tačiau yra dar vienas kelias pamilti žmones. Jis pagrįstas tuo, kad mes nemėgstame kituose to, ko nemėgstame savyje. Tarkime, jūs nepakenčiate, kad jūsų kolega yra „pasikėlęs“. Taigi jūs nepriimate šio bruožo. Atpažinkite jį savyje: „Aš nemėgstu prisipažinti, kai pats būnu pasikėlęs“.
Arba jus atstumia atvirai reiškiamas seksualumas. Pasakykite sau: „Aš nepriimu savo paties atviro seksualinio geismo“. Šis nemėgimas - projekcija. Jūs ne visuomet vadovaujatės projekcija tokiais atvejais, kai ko nors nemėgstate. Tarkime, galima neknarkti pačiam, bet nepakęsti, kai knarkia kitas žmogus. Tačiau ne mažiau 50% dalykų, kurių mes „nevirškiname“ kituose - tai mūsų pačių bruožai, kuriuos mes lengviau atpažįstame kituose, nei savyje.
Taigi, pradėkime nuo to, kad išanalizuokime, kuo mus atstumia sutuoktinis, vaikas, bendradarbis ar pažįstamas. Po to patikrinkime: „Ar galiu aš tą patį bruožą atrasti savyje?“ Šiam žingsniui trukdo psichologinė gynyba - mums lengva savyje paneigti tai, ko nepriimame kituose, nes žmonės turi poreikį patikti patys sau.
Todėl dėl visa ko leidę sau galvoti, kad kažkur sielos gilumoje mes turime visas įmanomas ydas, mes būsime apsidraudę nuo perdėtos psichologinės gynybos. Taigi sudarykime sąrašą: jei aš nepakenčiu tuose žmonėse gašlumo, godumo, bailumo, melo, įsiteikinėjimo, grubumo ir t.t. – tai greičiausiai aš nepriimu savo gašlumo, savo godumo, savo bailumo, savo melo, savo įsiteikinėjimo, savo grubumo ir t.t.
Dabar mūsų laukia išbandymas - mums reikės patirti kelias nemalonias minutes, kai mes užuot kaltinę aplinkinius, „virškinsime“ nemalonų atradimą: mes patys nesame tobulai geri! Dabar mums reikia priimti tai savyje. Priimti - nereiškia save narkotizuoti ir teisinti: „Na, gal aš ir buvau gašlus, tai tik truputį“. Arba: „Na, mano bailumas buvo visiškai pateisinamas“.
Tai - irgi psichologinė gynyba - racionalizacija. Ne, mums reikia ne teisintis, o priimti tą faktą, kad taip tiesiog buvo. Ir ką? Stebėkime save neprojektuodami, neneigdami ir neteisindami savęs. Ir jokiu būdu nekaltinkime. Išvykime iš galvos ir prokurorą, ir advokatą. Galbūt kuriam laikui palikime tik detektyvą - pagalvokime, kaip mes ko nors geidžiame, ko taip godžiai siekiame, kaip išmokome bijoti ir kaip meluojame, kam įsiteikinėjame ir su kuo leidžiame sau būti grubiems.
O dabar pabūkime su tais atradimais bent valandą - tiesiog pabūkime. Ir kas?
Ir tada ateis meilė. Meilė, kuri lyg maža saulė prasideda kažkur mūsų centre, todėl iš pradžių apšviečia savo spinduliais mus pačius, o vėliau - ir kitus, atsidūrusiais už mūsų ribų. Pasirodo, tai paprasta. Juk saulei nėra skirtumo, ką apšviesti.
