Mes įsimylime. Ir laikome paslėpę mylimo žmogaus daiktą. Paėmę jį į rankas, grąžiname to žmogaus sukeliamus jausmus. Talismanai, meilės laiškeliai, netgi išsaugotos SMS žinutės - visa tai reikalinga mums tam, kad esant reikalui pasijaustumėme mylimais ir mylinčiais. Mes vadiname tai sentimentalumu.
Mes emigruojame. Įpratiname save prie svetimos kultūros, kalbos, įpročių. Ir štai pamatę tėvynės vėliavą ar išgirdę minioje gimtąją kalbą, jaučiame keistą jaudulį. Kartais jis verčia mums žūtbūt pasišnekėti su tėvynainiu. Kartais - aplankyti buvusią vietą, kur gimei - tegu nebuvai joje pusę amžiaus. Mes vadiname tai tėvynės ilgesiu.
Mes laukiame sugrįžtant artimo žmogaus. Nerimaujame. Žiūrime į laikrodį. Mes klausomės, kaip skamba už durų kažkieno žingsniai. Vėl žingsniai. Ne, tai ne jis... o štai čia - tai jo žingsniai. Tai jo garsas, kuriuo jis atrakina duris! Tuoj jis ateis, ir akimirksniu mus nuramins. Mes vadiname tai numatymu.
Šis ryšys - pojūtis, sukeliantis jausmą - yra asociacija. Siejasi ir patys pojūčiai tarpusavyje, ir mintys („ rusų poetas?“- „Puškinas“, „diktatorius?“ – „Stalinas“ , „naminis paukštis?“- „višta“).
Siejasi žodžiai pagal artumą („ mašina?“- „kelias“ ), ir pagal kontrastą ( „juoda?“- „balta“). Atsakymai ateina į galvą automatiškai. Taip pat ateina ir jausminės asociacijos.
Mes siejame matytus, girdėtus, apčiuoptus dalykus su emocijomis nesąmoningai, dėl to ir atsigamina jie nesąmoningai. Reiškinys, aprašytas dar senovės indų, išnagrinėtas XVII amžiuje Rene Dekarto, išstudijuotas XX amžiaus pradžioje A.Pavlovo laboratorijose ir palyginus neseniai vėl įdiegtas į psichoterapinę praktiką amerikiečių neurolingvistinio programavimo – NLP- kūrėjais.
O kur dar reklamos psichologai, siejantys muilo pavadinimą su gražiu kūnu, muzikos klipą - su čipsų logotipu, lotynų meilužį - su alkoholiniu gėrimu... Asociacijos buvo, yra ir bus mūsų emocijų varikliai. Ne visuomet stiprūs. Ne visada automatiški. Tačiau gan dažni. Nes taip jau veikia mūsų daugiamilijardiniai neuroniniai tinklai - nuolat dėl visa ko registruojantys šalia atsidūrusius signalus, kuriuos esant reikalui vėl galima atgaminti - stebuklas, kurio dar nepakartojo nei vienas kompiuteris.
Ir ne visuomet asociacijos mums naudingos. Na kam mums reikia patyrus nemalonų stresą vėl bijoti vaikščiuoti gatve, kur jis įvyko? Kam padarius avariją vėl jausti nerimą sėdant prie vairo?
Ir visai nereikalinga mums:
Šalia buvusio mokytojo vėl jaustis mažu moksleiviu;
Šalia policininko - nusikaltėliu;
Šalia pasenusių tėvų - vaiku;
Šalia katafalko - našliu;
Šalia žiedadulkių - sloguojančiu...
Taip, netgi alergija, kuomet pavasarį iš nosies ima bėgti vandenėlis, taip pat yra tam tikra asociacija. Tik dalyvauja joje ne vien neuronai, bet ir mikro mediatoriai - cheminės medžiagos, kurias nosies ląstelės išmoksta skirti paveikus tam tikram kvapui.
Beveik kiekvienas žmogus pasakys, kad jis ko nors neperneša:
vinies, girgždančio per stiklą, garso;
juoko už savo nugaros;
lašinių skonio;
skaičiaus 13;
susiraukšlėjusios po vonios pirštų odos
ir t.t.- visa tai labai individualu.
Ir mūsų neguodžia paaiškinimas, kad tai tik asociacija. Viso labo ryšys tarp kažkada mūsų patirto pojūčio ir emocinės bei fiziologinės reakcijos. Ir kad dabar mums tai nepavojinga, ir mūsų reakcija nebereikalinga. Emocijos vis vien kyla.
Mums nereikia paaiškinimo, tiesiog siaubingai nebesinori šių asociacijų, mes ieškome, kaip nutraukti šią prakeiktą grandinę –„ girdžiu- jaučiu“ arba „užuodžiu- reaguoju“.
Ir štai mums į pagalbą ateina ne paaiškinimai, o praktika - kaip permokyti mūsų neuronus, kaip užmegzti naujus asociatyvinius ryšius, kaip padaryti, kad reakcija būtų jei ne teigiama, tai bent neutrali.
Mes bandome tai daryti patys. Sukandę dantis, mes šnybždome sau: “aš jau nebebijau šios vietos, aš jau nebebijau...“
Arba bandome save pagydyti, jausdami kažką malonaus („o ką, jei aš eisu ten išgėręs konjako?“ „o jei ten mane lydės stiprus žmogus?“ ).
Kartais mes tiesiog stengiamės sutikti grėsmingą pojūtį chemiškai apsiginklavę (nuo „Viagros“ iki klonazepamo).
Psichoterapiniams pacientams galima pritaikyti nemažai stebuklingai paprastų technikų - greitų akių judesius, patyrus stresą, įtaigą, ieškant naujos reakcijos, „mostelėjimą“, norint permokyti psichiką nuo nerimo link pasitikėjimo, ir dar daug kitų. Pacientas turi sukurti su terapeutu terapinį ryšį. Ir tuomet žmonių psichika tiesiog stebina.
Apskritai psichoterapeuto darbas pilnas stebuklų. Dėl ko aš jį dirbu.
Jūs nenustebtumėte, jei žmogus, pakeitęs kėdę, kurioje sėdi, laikinai pakeistų savo mikčiojančią kalbą į visai normalią? O ar nebūtų jums keista, jei po įtaigos nematanti moteriškė staiga praregėtų? O kaip jūs paaiškintumėte, kad po greitų akių judesių seanso žmogui sugrįžtų savaitėms išnykęs miegas?
Tačiau jai visa tai taip paprasta, kodėl gatvėmis nevaikšto tūkstančiai pagydytų nuo alergijos, nerimo, potrauminio streso sutrikimų?
Kur psichoterapinės Nobelio premijos?
Kur amžinai laimingi žmonės?
Jūs pasakysite, kad dalis žmonių neina pas psichoterapeutus dėl nemalonių asociacijų: “psicho“- „nenormalus“, „jis - gydytojas - aš- ligonis“, dėl gausios alternatyvios ir biologinės medicinos pasiūlos, dėl nežinojimo, dėl netikėjimo, dėl pinigų stokos?
Tai nėra svarbiausios priežastys. Psichoterapinės technikos tikrai veikia.
Tik mūsų psichika yra gudresnė už techniką, ji gali atėmus vieną simptomą sukelti kitą, ji gali palaikyti tam tikras būsenas, kad mums būtų įprasta ir saugu. Mums gali trūkti ryšio su žmonėmis, mes galime jaustis per daug beprasmiški ir vieniši, kad leistumėme sau atsisakyti savo kančios... Už kurią, kaip bebūtų keista, mums žmonės suteikia ir dėmesį, ir rūpestį. Tai - lygis, aukštesnis už asociatyvinį.
Ir kad šiame lygmenyje įvyktų pokyčiai, nereikia technikų. Mums reikia tikėjimo.
Tikėjimas čia reikalingas ne psichoterapeutais, juk ne jų galvose, ne jų kalboje ir ne jų rankose slypi nauji ryšiai, naujos asociacijos. Jos slypi kiekvieno žmogaus viduje. Ir vieną dieną, kai kančios taurė, atrodo, jau persipildė, tiesiog ateina ją nuplaunantys nauji jausmai. Tie, kurių mes taip laukėme.
Olegas Lapinas
