- Akylasis Kurmi, kaip manai kas ten galėtų būti?
- Nežinau , Riedanti Statinę, dar neįžvelgiu iš taip toli.
- Tu nepateisini savo vardo, mano broli, ir manau, nesi vertas to dobilo savo vainike, pelnyto už akylumą. Indėnai daugiau nebesišnekėjo, ir tik tyliai stebėjo nenumaldomai artėjantį tašką, kuris po kelių minučių virto žmogaus siluetu, jojančiu ant žirgo. Kai iki krūmų, kuriuose tupėjo indėnų būrelis, liko keli žingsniai, iš už jų iššoko Riedanti Statinė su kirviu rankose. Raitelis staigiai patraukė vadeles ir žirgas sustojo.
- Hau, baltasis žmogau,- prabilo Riedanti Statinė,- ką veiki mano didžiojo tėvo, Šuoliuojančios Sraigės, valdose?
- Aš esu Bronius Petuchauskas, ir atvykau pas tavo tėvą, nes noriu sudaryti taiką su jumis.
- O kodėl aš ir mano tėvas turėtume rūkyti taikos cigarą su tavimi, juk baltieji žmonės kaip šunis iššaudė mano gentainius, užgrobė mūsų žemes ir per jas nutiesė geležinius pagalius, kuriais dabar važinėja metaliniai žirgai?
- Aš esu didžiojo prerijų vilko, Alfredo Petuchausko, sūnus ir esu visai kitoks nei kiti mano gentainiai. Beje aš kartu atsivežiau ir ugninio vandens.
- O, taip iš karto reikėjo sakyti mano broli,- prabilo aukštas ir liesas indėnas, visą laiką stovėjęs už Riedančios Statinės nugaros.
- Tylėk!,- sušuko Riedanti Statinė,- kaip tu , Kumšti Traiškantis Apatinį Žandikaulį, drįsti sudaryti taiką su visiškai nepažįstamu baltuoju, kuris tikriausiai atjojo piktų kėslų vedamas.
Riedanti Statinė atsisuko į Bronių ir įsakmių balsu prabilo:
- Tu , niekingas šunie, dabar josi su mumis pas mano tėvą Šuoliuojančią Sraigę, ir jis nuspręs ką su tavimi daryti.
Indėnai paliepė Broniui joti paskui juos ir visi patraukė vakarų kryptimi, į mišką kur buvo įsikūrusi indėnų stovyklavietė. Po geros valandos būrelis įjojo į stovyklą ir Riedanti Statinė iš karto nuskubėjo į savo tėvo palapinę.
- Mano tėve, aš tavo valdose sugavau niekingą baltąjį, kuris prisistatė esąs Bronius Petuchauskas, didžiojo prerijų vilko, Alfredo Petuchausko, sūnus.
Šuoliuojanti Sraigė buvo stačio apačio genties vadas, kurio plikę puošė vainikas, su nesuskaičiuojamu kiekiu dobilų, pelnytų už tam tikrus nuopelnus. Šuoliuojanti Sraigė buvo gal aštuoniasdešimties metų amžiaus vyras, raukšlių išvagotu veidu. Jis vilkėjo rudas bizono odos kelnes ir tokios pačios spalvos klumpes. Po kelių minučių pauzės vadas prabilo:
- Kai man buvo kokių dvidešimt metų įvyko tokia istorija, kurią žino mažai žmonių. Tą dieną aš…….
- Mano tėve, tą istoriją jau žino visas kaimas, kadangi tu ją visiems pasakoji kiekvieną vakarą prie laužo.
- Tikrai mano sūnau. Tačiau dabar aš tau papasakosiu vieną istoriją, kurią žino visas kaimas. Kai man buvo kokių dvidešimt metų man įvyko štai kas. Tą dieną aš klaidžiojau po savo tėvo, didžiojo stačio apačio genties vado Riaumojančios varnos valdas. Mane prispyrė gamtinis reikalas, todėl aš nuėjau į krūmus. Nusimoviau kelnes ir pradėjau, kai staiga išgirdau lokio riaumojimą.
Šis baisus garsas po truputį artėjo, kai staiga priešais save pamačiau gigantišką lokį, kuris su savo leteną taikėsi mane užmušt, o tiksliau man šį bei tą numušt. Jau buvo likusios kelios sekundės iki neišvengiamo smūgio kai aš staiga išgirdau šūvį.
Lokys paskutinį kartą suriaumoju ir griuvo negyvas, tačiau spėjo šį bei tą numušt. Taigi po to sužinojau, kad šią mirtiną kulką paleido didysis prerijų vilkas Alfredas Petuchauskas. Po to aš ir mano gentis surūkėme taikos cigarą su juo ir aš visą gyvenimą likau jam dėkingas už išgelbėtą gyvybę. Štai taip aš susipažinau su Alfredu.
- Labai įdomi istorija , tėve, bet dabar reikėtų sužinoti, ką tu liepsi daryt su tuo baltuoju, kurį aš sugavau.
- Sūnau, kitą dieną aš tau pasakosiu kaip toks senas prerijų vilkas Alfredas Petuchauskas išgelbėjo mano gyvybę, kai krūmuose mane bandė užpulti lokys. O dabar aš tau pasakysiu ką daryti su baltuoju, kaip man kažkas pranešė, tu pagavai. Taigi , mano sūnau, ko tu atėjai pas savo tėvą?
- Mano tėve, norėjau paklausti, ką man daryti su baltuoju, kurį aš pagavau.
- Riedanti Statinę, manau tu atėjai manęs paklausti, ką daryti su baltuoju, kurį aš pagavau?
- Taip tėve.
- Taigi eime į lauką mes jį apžiūrėsim.
Riedanti statinė ir Šuoliuojanti Sraigė išlindo iš palapinės ir mažais žingsneliais nukiūtino link Broniaus. Kai jie priėjo prie jo, didysis vadas prabilo:
- Kas šitas baltasis?
- Tai Bronius Petuchauskas, didžiojo prerijų vilko, Alfredo Petuchausko, sūnus.
- Vyrai,- vėl tarė Šuoliuojanti Sraigė,- ar žinot, kad šitas baltasis, tai didžiojo prerijų vilko, Alfredo Petuchausko, sūnus. Vėliau aš jum papasakosiu, kaip Alfredas išgelbėjo mano gyvybę nuo lokio, o dabar ,manau, reikėtų sužinoti kas šis baltasis ir ko jis nori.
Bronius prabilo:
- Aš esu Bronius Petuchauskas, didžiojo prerijų vilko sūnus ir atvykau pas jus surūkyti taikos cigaro, nes noriu tapti jūsų broliu.
- Manu tu , Broniau, atvykai pas mane, nes nori surūkyti taikos cigarą, nes nori tapti mūsų broliu. Ar tai tiesa?
- Taip, didysis vade.
- Taigi, prašau prisėsk prie mūsų laužo, o tu,- Šuoliuojanti Sraigė atsisuko į vieną iš indėnų,- Taiklioji Išdurtoji Akie, eik ir atnešk mums taikos cigarą.
Taiklioji Išdurtoji Akis nubėgo į vieną iš palapinių, o tuo tarpu Bronius, Šuoliuojanti Sraigė ir dar keturi indėnai, kurie buvo geriausi vado padėjėjai, susėdo prie laužo. Pirmasis prabilo didysis stačio apačio genties vadas:
- Broniau, manau tu norėtum sužinoti, kas yra šie narsūs vyrai, kurie sėdi prie to pačio laužo. Ar aš teisus?
- Taip Šuoliuojanti Sraige.
- Taigi pradėkim nuo dešinės. Aš esu Šuoliuojanti sraigė. Čia sėdi didžiojo prerijų vilko Alfredo Petuchausko sūnus Bronius Petuchauskas, čia Šlubčiojantis Bizonas, čia Nardantis Šuo, čia Bulvių Laukais Bėgantis Elnias Keturakis, o štai čia mano dešinioji koja, Aplink Medį Ratus Sukantis Upėtakis. Visus vardus aš pats padėjau sugalvoti, o štai aš matau jau atbėga Taiklioji Išdurtoji Akis su taikos cigaru.
Atbėgęs uždusiąs indėnas prabilo:
- Didysis vade, taikos cigarų jau nebeliko, nes paskutinį surūkėte vakar, kai gėrėte ugninį vandenį, todėl aš atnešiau taikos cigaretę.
- Nieko, užteks ir šito,- tarė didysis vadas ir paėmęs cigaretę iš indėno rankų ją pridegė. Pirmasis dūmą įtraukė vadas, kuris tuoj pat ir užsikosėjo, toliau visi traukė po truputį, kol teliko tik nuorūka. Staiga prie vado pribėgo vienas indėnas ir tarė:
- Didysis vade, netoli mačiau ančių komančių indėnų būrį su jų vadu , Gulinčia Fekalija. Jie išsidažę karo spalvomis ir traukia link mūsų. Manau, kad išviso yra apie penkiasdešimt ančių komančių. Vade, mes turime slėptis arba pasiruošti kovai.
- Didysis stačio apačio indėnų būrio vadas niekada nebėgs. Laukais Bėgantis Elniau Keturaki, sukviesk visu vyrus, mes ginsimės.