Dainą „Aš labai myliu savo mamą“ turbūt parašėte Motinos dienos proga?
Tai nėra mano daina, ją sukūrė Andrius Borisevičius, tik paprašė manęs dainuoti. Taip, ji man artima. Drauge dainuoja vaikų choras – mums visiems ji tapo svarbi.
Jūsų daugybės laimėjimų ištakos – vaikystė, namai, tėvai?
Aš tėvams neturiu priekaištų (juokiasi)... Esu vienturtis, ir tėvai mane be proto mylėjo. Mama – aktyvi ansamblio dalyvė, tėvas – chorvedys. Jie nuo vaikystės mane tampėsi po visokius renginius, koncertus, ir taip jau atsitiko, kad jų gyvenimas tapo patrauklus man, vaikui.
Jūs iš pat vaikystės toks charizmatiškas?
Banaliai pasakysiu: man sunku spręsti. Matyt, esu labiau atsigimęs į mamą. Tėtis šiek tiek rimtesnis, racionalesnis, pragmatiškesnis, o mama giminės šventėse ar išvykose nuolat dainuodavo, kalbėdavo, ji – puiki organizatorė, taigi daugiausia aš į mamą. O vaikystėje, kiek save menu, man sekėsi: buvau labai gražus berniukas, panašus į mergaitę, vienturtis, lepinamas...
Ar mokykloje jau dainavote?
Mokykloje aš dainavau užsidaręs spintoje, scenoje – ne. Buvo nelengva derinti pamokas, muzikos mokyklą, futbolo treniruotes. Reikėjo rinktis, nes po treniruotės visas murzinas, drebančiomis rankomis sėsdavau prie fortepijono. Na, koks tai galėjo būti darbas. Dar sušlubavo širdis, ir aš be gailesčio mečiau muzikos mokyklą, pasimokęs joje ketverius metus. Muziką atradau paauglystėje, netgi svajojau apie savo grupę. Tokiu metu būni labai radikalus, taigi atrodė, kad muziką, kurios klausausi, galiu „padaryti“ tobuliau.
Kokia muzika buvo, yra artima?
Man patinka sunkioji muzika – metalas, rokas. Deja, ne visada pats gebu tokią muziką sukurti, tad kuriu tai, kas man išeina.
Ką reiškia „dainuoti spintoje“?
Tą muziką, kurią mėgau, reikėjo dainuoti rėkiant. Tai ir lįsdavau į spintą, kad garsą slopintų, nes gyvenau su tėvais ir nenorėjau varyti jų iš proto. Darau ir dabar tą patį savo namuose – labai garsiai dainuoju ir, matyt, kaimynams nesaldu.
Ar mokėtės vokalo?
Ne, todėl nesu labai geras dainininkas. Aš tik lankiau chorą ir iki mutacijos buvau grakštus sopranas.
Turbūt beveik visoms dainoms pats kūrėte ir muziką, ir žodžius?Dažniausiai, nors pasitaikė ir kitų autorių tekstų. Žodžiai – didelė bėda, dažniau pirma galvoje suskamba melodija, o jau tada pritaikau žodžius. Keliu sau aukštus reikalavimus, daina turi skambėti.
Ar galite žodžiais nusakyti, kaip atėjote iki auksinės, platininės plokštelės?
Kartais manau, kad esu tiesiog laimės kūdikis. Be to, vienu metu muzikoje buvo visiškas štilius, be kai kurių išimčių, žinoma. Dar manau, kad mano sukurti žodžiai surado širdis – aš labai kruopščiai tai darau. Nesu profesionalus atlikėjas, nes tai nėra pagrindinis mano darbas. Greičiau pomėgis, todėl aš galiu sau leisti ilgai dirbti su daina, labai rimtai gilintis į tekstą. Sykį įsiplieskė diskusija su Edmundu Kučinsku. Turėjau įžūlumo leptelėti, kad kažkas jo dainoje negerai. Jis pasakė: „Žmogau, tu per metus parašai keletą dalykų ir tau to pakanka, o mums tenka parašyti po keliolika...“ Taip, pritrūksta laiko, dabar tą suprantu.
Gal todėl ne vienas jūsų kūrinys yra pelnęs geriausios metų dainos vardą?
Turbūt ramiau kalbėčiau apie savo neva genialumą ar „superinį“ talentą, jei nebūčiau TV veidas. Turiu pripažinti, kad televizija, kitaip – žinomumas, mane išreklamavo, štai kodėl neleidžiu sau didžiuotis.
Kurią savo dainą labiausiai vertinate? Skaičiau, kad populiarioji „Trys milijonai“ jums taip įkyrėjusi, kad jos nė nedainuojate?
Kartais dainuoju, nes kai publika reikalauja, negi spyriosiesi. Aš patenkintas šia daina, tačiau artimiausia man yra „Aš miręs“.
Gal ji atsirado po skyrybų? Ar prisipažįstate pats sau, kad asmeniniame gyvenime nelabai sekasi?
Daina gimė anksčiau. Negali visur vienodai sektis. Kartais mąstau, kad galbūt už sėkmę kituose dalykuose sumoku asmeninio gyvenimo nesėkmėmis. Per daug savęs investuoju į kitus dalykus ir per mažai palieku namams, artimiesiems, pagaliau gal nemoku suderinti vieno ir kito, na, ir atsitinka taip, kaip atsitiko. Tada susitaikai su tuo, plauki pasroviui. Ar buvau sutikęs TĄ moterį? Labai gali būti, bet daugiau šia tema... Atleiskite.
Ar nepavargstate nuo savo paties garsumo, nuo šurmulio, kuriame nuolat verdate, juk tai įtampa?Kai pavargstu, tūnau savo kiaute, tačiau ilgai užsisklęsti pavojinga – vienas daraisi asocialus.
Jaunystėje viskas buvo įdomu, bet taip būna, kol tavęs neįskaudina. Paskui daraisi atsargesnis, sunkiau prisileidi žmones, supranti, kad šurmulys, kuriuo mėgaujasi tavo kolegos, yra niekas, netgi trukdo tau gyventi, dirbti. Gal esu per daug nuogas – gilus, jautrus? Jaučiuosi toks, nors iš tiesų manyje daug dvilypumo. Galiu pasirodyti nuoširdus, net drovokas, bet čia pat galiu pasislėpti ir po tam tikra bravūra, užsidėti kaukę.
Ar lengvai atsiprašote, jei ką nors įskaudinate?
Lengvai. Taip pats susibalansuoju. Būna, vyksta ginčai, pykstamasi. Ir jei jaučiuosi kaltas, atsiprašau. Nepakeliu įtampos, viską darau, kad jos nebūtų, negaliu dirbti kolektyve, kur amžina įtampa, man sunku gudrauti, patinka kalbėti tiesiai, be užuolankų, patinka, kai ir su manimi kiti taip elgiasi.
Greitai jūsų „aviniškas“ (pagal Zodiaką) gimtadienis – kas tą dieną svarbu?
Aš nemėgstu švenčių. Žinoma, pasileidžiu švęsti su visais ir jaučiuosi net linksmas, tačiau tuo metu nesu tikras. Aš nemėgstu gimtadienių – nei savų, nei svetimų. Per šią šventę visi laksto kaip pamišę ir dalija vienas kitam bučinukus – man tai koktu. Gal taip pasireiškia mano maištinga prigimtis? Aš nepakeliu tam tikrų normų, kurios kitiems aiškios ir suprantamos, ir neprivalau teisintis, kodėl esu toks.
Keliavote po Nepalą. Ar traukia Rytai?Ne. Bėgu nuo visko, kas traukia kitus, nenoriu virsti tuo pusiau dvasingumo ieškotoju, besiblaškančiu po pasaulį. Tiesa yra kur kas arčiau mūsų. Patikėkite, visas pasaulis susideda iš vienos taisyklės: nedaryk kitam to, ko nelinkėtum sau pačiam. Aš šia tiesa ir vadovaujuosi.
