Iki šiol Eva Braun buvo laikoma tragišką likimą patyrusia, politiškai naivia, paviršutiniška ir kaprizinga moterimi, visą gyvenimą praleidusia fiurerio šešėlyje ir vaidinusia nereikšmingą antraeilį vaidmenį. Vokiečių istorikė Heike B. Görtemaker savo ką tik pasirodžiusioje knygoje „Eva Braun: Gyvenimas su Hitleriu“ paneigia šią nuomonę ir atskleidžia visiškai kitokį Hitlerio meilužės portretą. Naujoji Evos Braun biografija iš karto sulaukė daugybės palankių atsiliepimų ir yra vertinama kaip pirmoji rimta ir objektyvi istorinė studiją apie šią istorinę asmenybę.
Ištikima iki paskutinio atodūsio
Eva Braun gimė 1912 m. katalikiškoje mokytojo Friedricho Brauno ir Franziskos Kronberger šeimoje. Sulaukusi septyniolikos ji įsidarbino asistente Heinricho Hoffmanno, oficialaus nacių partijos fotografo, ateljė. 1929 m. spalį ji čia pirmą kartą susitiko su 23 metais vyresniu Hitleriu, pravarde „Vilkas“. Istorikė teigia, kad jaunutė šviesiaplaukė pažadino keistą švelnumą fiurerio širdyje.
Tąsyk jo pasiūlymas skambėjo: „Ar galėčiau pakviesti jus į operą, panele Eva? Matote, mane supa vien vyrai, tačiau aš žinau, kaip malonu mėgautis moteriška draugija“. Teigiama, kad, išskyrus jo motiną, Eva Braun buvo vienintelė moteris, sugebėjusi rasti kelią į jo sielą. Likus mažiau nei porai dienų iki mirties, ji tapo fiurerio žmona, o 1945 m. balandžio 30 d. drauge su juo nusižudė.
Savo knygoje Heike B. Görtemaker Evą Braun vaizduoja ne kaip nenuovokią moterį, pametusią galvą dėl valdingo vyro, bet kaip savarankišką, gebančią kritiškai mąstyti ir nepaprastai ištikimą asmenybę.
Istorikės teigimu, tarp tikrosios Evos Braun ir visuomenėje priimto jos paveikslo sunku įžvelgti daug panašumų. „Ši moteris tikrai nebuvo tokia banali, kaip manoma. Ji gyveno gyvenimą, priešingą tam, kurį vaizdavo propagandiniai Trečiojo Reicho filmai. Eva Braun nebuvo nei tradicinė žmona, nei motina, – panašu, kad ir nenorėjo tokia būti, – todėl visiškai pasišventė vyrui, pasižymėjusiam, švelniai tariant, keista pasaulėžiūra ir emociniu nestabilumu. Ji buvo ištikima jam iki mirties, ir ši ištikimybė veikiausiai buvo tai, ką Hitleris labiausiai vertino“, pažymi H. B. Görtemaker ir pacituoja nusivylimo persmelktą paties Hitlerio frazę, ištartą karo pabaigoje: „Man ištikimi tik mano aviganis ir panelė Braun“.
Eva Braun du kartus mėgino žudytis. Pirmąjį sykį 1932 m., antrą kartą – po trejų metų. Po antrojo karto jos ir Hitlerio santykiai tapo gerokai glaudesni. Netrukus po to jis įkurdino Evą Braun Berghofe – savo rezidencijoje, esančioje atokiame Bavarijos gamtos kampelyje. Tokiu būdu moteris išsikovojo teisę visą laiką praleisti šalia savo gyvenimo vyro.
Istorikė nešykšti ir garsiosios poros asmeninio gyvenimo smulkmenų, tvirtindama, kad kasdienybė Berghofe dažnai panėšėdavusi į spalvingą bohemos gyvenimą. Knygoje atskleidžiami ir tam tikri poros ginčai. Pasak H. B. Görtemaker, Eva Braun kartais negalėdavo pakęsti Hitlerio pedantizmo ir polinkio į vegetarizmą. Ji net yra išrėžusi: „Aš negaliu valgyti šio šlamšto!“
Paneigdama gandus apie Hitlerio homoseksualumą, biografijos autorė tvirtina, kad pora gyveno visiškai normalų seksualinį gyvenimą. Braun draugai ir giminaičiai pasakoja, kaip nuotraukoje pamačiusi Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Neville Chamberlain, sėdintį ant sofos Hitlerio bute Miunchene, ji kikendama prasitarė: „Jei tik jis žinotų, ko yra mačiusi šita sofa“. Istorikės teigimu, iškilusios į viešumą, tokios pikantiškos smulkmenos būtų paprasčiausiai nepatikusios moteriškajai visuomenės daliai. „Piliečių akyse Hitleris buvo idealas. Vokietijos moterų nebūtų nudžiuginęs faktas, kad kažkas sugebėjo įtikti netgi fiureriui“, sako H. B. Görtemaker.
Nebuvo politiškai naivi
Remdamasi iki šiol mažai tyrinėtais arba nežinomais dokumentais, laiškais, dienoraščių fragmentais ir nuotraukomis, H. B. Görtemaker padarė išvadą, kad Eva Braun visiškai nebuvo analfabetė politikos srityje. „Ji puikiai išmanė nacių politikos subtilybes ir nė nemanė pasisakyti prieš holokausto vykdymą. Eva Braun priklausė įtakingų žmonių ratui, dalyvaudavo Hitlerio ir aukšto rango nacių susitikimuose ir žinojo, kas vyksta. Ji nebuvo naivus pašalinis stebėtojas“, teigia istorikė.
H. B. Görtemaker atvirai priekaištauja tokiems britų ir vokiečių istorikams, kaip Ian Kershaw, Hugh Trevor-Roper bei Sebastian Haffner, akcentavusiems Hitlerio ir Evos Braun santykių banalumą. Pasak istorikės, jie aklai kliovėsi Alberto Speer, Hitlerio ginkluotųjų pajėgų ministro, pareiškimais.
„Viename interviu A. Speer pareiškė, kad visų, ketinančių rašyti apie Evą Braun, laukia didžiulis nusivylimas. Pasak jo, ši moteris buvo visiškai neįdomi ir nevaidino jokio vaidmens nacių partijos veikloje. Tą patį jis sakė apie visas kitas moteris, kaip nors susijusias su svarbiais nacių veikėjais. Laikydamasis tokios taktikos, A. Speer norėjo apginti savo ir savo bendražygių žmonas. Apsaugos sumetimais sukurtas mitas, kad moterys nevaidino jokio vaidmens Trečiojo Reicho politikoje, gajus iki šiol“, tvirtina studijos apie Evą Braun autorė.
Iki pat Trečiojo Reicho žlugimo Evos Braun egzistavimas buvo kruopščiai slepiamas nuo visuomenės. Jos akyse Hitleris buvo vyras, neturintis asmeninio gyvenimo. Jis negalėjo vesti moters, nes buvo vedęs Vokietiją. Pats Hitleris netgi yra prasitaręs A. Speer: „Mano vedybos prilygtų žinomo aktoriaus vedyboms. Daugybė moterų prarastų savo garbinamą dievaitį“.
