Autorius save vadina drabužių dizaineriu – pagal pirmąją savo „meilę“, bet žinomas jis ir kaip meninės fotografijos, grafikos sričių specialistas, parodų recenzentas. Menininkas nevadina savęs populiariu ir pragmatišku dizaineriu, besivaikančiu šlovės, pripažinimo ar populiarumo. M. Navickas mažiau žinomas dėl to, kad dirba su žmonėmis individualiai. Be to, autorius sakosi daug laiko skiriąs šeimai, kuri, jo manymu, yra svarbiausia žmogaus gyvenime.
1996 metais pristatęs pirmuosius darbus, Modestas pajuto nepraeinantį poreikį kurti. Tebesimokydamas profesinėje mokykloje trikotažo mezgėjo specialybės jis sukūrė keletą personalinių drabužių kolekcijų. O studijuodamas universitete „prisijaukino“ dar kelias meno šakas: grafiką (šilkografiją), taikomąją grafiką (grafinį dizainą, maketavimą – plakatus maketuoja ne tik savo parodoms), fotografiją, ėmėsi recenzuoti parodas.
M. Navicko darbuose užkoduotos žmonių egzistencinės problemos, nors kol kas mažai kas jas įžvelgia. Žmonėms kūrėjas pataria lengviau ir ilgiau žvelgti į fotografijas, pabandyti išgyventi jų nuotaikas, sklindančią ekspresiją, pasistengti vaizdą suderinti su pavadinimu ir detalizuoti kūrinį. Taip lengviau atpažinti problemas, užkoduotas klosčių ženkluose bei kūno padėtyse. Jo nuotraukos – tai ne kataloginei rūbų reklamai skirtos mados fotografijos.
Autoriaus fotografija nėra neišsipildžiusių svajonių atvaizdų rinkinys. Greičiau – atvirkščiai – žemiškos aplinkos veidrodis. Mada, anot Modesto, kaip ir moteris, slepia paslaptį ir intrigą, ji, kaip ir moters gyvenimas, kupina trikdžių, džiaugsmų bei ironijos. Visa tai lengvu paslapties šydu pridengta nuo vyriškų akių. Galbūt reikia praplėsti savo regos lauką, kad pamatytum, kas visada egzistavo šalia.
Mada paprastai perteikia laimingo gyvenimo vaizdinį bei netikėto įspūdžio tikimybę. Tai ypač aktualu šiuolaikinės globalizacijos laikais. Mada visame pasaulyje turi vergų, ji dalį žmonijos priverčia kentėti nuo savotiškos priklausomybės. Žmonės savo noru, išgyvendami pasitenkinimą aukojasi madai. Diskusijos apie madą, jos tendencijų stebėjimas ir pokyčių analizavimas – tai mados valdžios įsitvirtinimo, akivaizdžios ir vertos dėmesio jos galios požymis.
Atrodo, nebėra abejingų madai. Net tie, kurie besąlygiškai ją atmeta, iš tiesų gyvena mados produktų apsuptoje aplinkoje. Autorius pastebi, kad paprastas žmogus yra prijunkytas prie šiuolaikinės mados komercijos.
Kartą vienam Šiaulių miesto dienraščio žurnalistui tradiciškai paklausus, kas šiemet bus madinga, dizaineris netikėtai nustebindamas atsakė, kad madingas bus „Saulės miestas“, „Tilžė“, „Bruklinas“, kuriuos renkasi stileivos, taip pat madingas bus „Pabalių turgus“, kuriame mėgsta lankytis „koviniai vaikinai“ ir „fyfos“ bei kiti neambicingi mados žinovai. (Tuo metu „Akropolis“ dar nebuvo net pradėtas statyti, nors dabar jis yra Šiaulių mados lyderis.)
Lietuva, kaip teigia M. Navickas, – savotiškas mados lopšys, nes pas mus viskas visada madinga: močiutės šimtametės skarelės ir suknelės, naujausi italų dizainerių bateliai (nors jų plagiatai dar madingesni, nes pogrindyje, pasirodo, slepiasi gudresni batsiuviai, kurie tą patį „pagerintą“ produktą siūlo už gerokai mažesnę kainą). Madinga pas mus turėti pozą (stilių) – stileivos, panko, emo, goto, forso, treninginio, skino, playbojaus ar net moksliuko bei liurbio. Televizijos padiktuotos mados normos irgi veiksmingos. Todėl, sako Modestas, išvada yra tokia: koks bebūtum, vis tiek liksi mados auka. Telieka išsirinkti pozą (stilių), arba kiti tau ją parinks – etiketę priklijuos.
„Poza“ – tai vienas iš tikslesnių lietuvių kalbos žodžių, padedančių autoriui išreikšti norimą mintį. Kiekvienas žmogus į kažką lygiuojasi, renkasi įvaizdį pagal asmeninę motyvaciją. Tik kokia ta motyvacija? Tinkami rūbų dizainerių kolekcijų pavyzdžiai, mano kūrėjas, labiau padeda žmonėms nei kritika. Tik kiekvienam prieš renkantis derėtų šiek tiek pamąstyti.
„Mano požiūris į madą išsiskiria lengva satyra bei ironija. Man rūpi ne tik papuošti kūną, bet ir nustebinti žiūrovą,“ – teigia drabužių modeliuotojas. Pristatytos jubiliejiniame vakare kolekcijos labai kontraversiškos viena kitos atžvilgiu. Jei pirmoje retro stiliaus kolekcijoje matėme skoningus megztukus, sukneles, kuriais mielai pasipuošė nemažai žinomų Lietuvos žmonių, tai antroji – vyrams skirta kolekcija turėjo nustebinti sudėtingos koncepcijos pateikimu bei menine raiška.
Čia drabužis praranda savo tiesioginę paskirtį ir tampa objektu, meno kūriniu, o vyrai modeliai tik sustiprino konceptualų vaizdą, kuris įpareigoja žiūrovus ne vien pasyviai stebėti, bet ir mąstyti. Trečioji kolekcija išsiskyrė vizualiai – tai trikotažo fantazija, kviečianti žvelgti į ateities perspektyvą, neieškant racionalaus paaiškinimo. Čia reikėjo pajusti fantastinį mados reginio ir muzikos sintezės malonumą.
Ši kolekcija įprasmino kitokios mados – stebinančios, šokiruojančios, provokuojančios keistas emocijas – koncepciją, kuri ne gąsdino, bet kvietė įsigilinti į autoriaus poziciją. Kolekciją buvo siūloma stebėti neapsiribojant šiaulietiškomis nuostatomis ir avangardo sąvokomis. Kūriniai prašėsi profesionalesnio požiūrio – juk vaizdas nėra vien tik vaizdas, o kodas nėra vien tik kodas.
