G.Turčinskienė apgailestauja, kad savo darbų negali parodyti. Jie pas pažįstamus, draugus, gimines. Nedideliame Genovaitės bute nedaug išsitektų. Ne visi darbai ir svetimuose namuose išlieka.
Prieš keliolika metų šiaulietė savo pusseserės bute ant vaikų kambario sienų piešė pasakas: žvėrių koncertą, zuikių mokyklą, raganą ant šluotos ir dar kažką. Net lubas žvaigždėmis išmargino, kaip Mėnuo Saulužę vedė. Kas matė, visi džiaugėsi, nors piešta buvo paprasčiausiu guašu. Tačiau pusseserė išsikraustė į kitą būstą, o naujieji buto gyventojai pasakų nemėgo. Taip ir pradingo darbas. Genovaitė sako, kad jei dar kartą tektų ką nors panašaus daryti, pirmiausia pagalvotų, kaip darbą panašiomis aplinkybėmis būtų galima nuimti ir išsaugoti. Sienų tapyba – tai ne paveikslas. Kai išpieštos sienos, gyveni piešinio aplinkoje: sienos, lubos, grindys ir tu pats susiliejate į vieną visumą.
Paslapčių kambario durys
Kūrybinga moteris liūdnai nužvelgia po kapitalinių remontų išmetamas duris. Jos išties nebegražios. „Bet jei dar nėra visiškai sulūžusios, jas galima atnaujinti. Tereikia švariai nušveisti, nudažyti norima spalva (tik ne emaliniais dažais), o paskui dekoruoti. Atsižvelgiant į aplinką ir šeimininko skonį, piešti galima viską: pradedant gėlytėmis, augalėliais, vabaliukais ir baigiant griežtesniais ornamentais“, – siūlo G.Turčinskienė. Tiesa, visų namo durų dekoruoti nereikia – atrodys neskoningai.
Neseniai Genovaitė svečiavosi namuose, kurių šeimininkai remontavo seną rūsį ir sielojosi nebeturį pinigų negražioms durims pakeisti. Jos atrodė apgailėtinai, bet verčiant staktą būtų sugadinta ir dar gera sienų apdaila. Genovaitei pasiūlius, senosios durys buvo nušveistos, nudažytos šviesiais „Sedolin“ ir išpieštos akriliniais dažais. Šiandien tų namų svečiai pro brangias šiuolaikines duris praeina nestabtelėdami, o prie senųjų rūsio durų aikčioja iš nuostabos. „Pigu ir nepakartojama, nes kitur tokių niekur nepamatysite. Aš ir pati antrų tokių nebenupieščiau“, – atvirai sako jų autorė.
Atgyja baldai
Pasak G.Turčinskienės, taip pat gali atgimti seni baldai: spintos, sekcijos, stalai, kėdės.
Baldams suteikiant spalvingesnį gyvenimą, nuo jų reikia nušveisti buvusį laką arba dažus, nugruntuoti, paviršių ištapyti ir nulakuoti. Tačiau prieš dekoruodama Genovaitė dar atkreipia dėmesį į medienos paviršių: jeigu yra rievių, jas užlygina gruntu ar specialiu laku. Tuomet piešinys būna dailesnis.
Šiaulietė įsitikino, kad labai gražiai pavyksta atgaivinti pirmuosius lietuviškus baldus iš plokščių. Tos plokštės gana patvarios, jas galima ir stipriau pašlifuoti. O šiandieninių gaminių, dažnai atkeliaujančių iš Kinijos, antram gyvenimui prikelti nebepavyksta: jų ir konstrukcija silpna, ir pačios plokštės netrunka į pjuvenas pavirsti. Šiaulietė tvirtina, kad senieji lietuviški baldai tarsi atsuka laikrodžio rodyklę, sugrąžina žmonėms mielus prisiminimus: prie to stalo sėdėta močiutės, o toje spintoje kabėjo mergautinės suknios...
Savamokslė piešėja
Genovaitės niekas niekada nemokė meno paslapčių. Jos gyvenimas buvo toks varganas, kad ne visada paprasčiausią pieštuką ar popieriaus lapą turėdavo: „Pirmoje klasėje, atsimenu, kažkodėl norėdavau nupiešti labai didelį, erdvų namą, todėl popieriaus lape nelikdavo vietos stogui. Paskui, matyt, susitaikiau su tuo, kad tokių namų niekada neturėsiu, tuomet suradau daiktų proporcijas. Dar pradinėje mokykloje mano piešinukus kabindavo klasėje ar koridoriuje ant sienos. Tai ir buvo visos mano studijos.“
Meniniai gebėjimai atėjo iš motinos, kurios likimas buvo itin skaudus. Jei ne žiaurūs ir labai sudėtingi karo bei pokario metų vingiai, negailestingos gyvenimo peripetijos, šiandien Lietuva turėtų dar vieną ryškų meno žmogų. Kai Genovaitės motiną uždarė palatoje už durų be rankenų, ji per Velykas ant atnešto vienspalvio kiaušinio plaukų segtuku išskutinėjo TSRS herbą – su visomis raidelėmis ir kitomis smulkmenomis. O kartais ligoninės patalynė pavirsdavo įmantria suknele ar jos priedais...
Mėgsta tikslumą
Kitaip nei kiti dailininkai, Genovaitė labai mėgsta tikslumą, tiesiog idealiai atkartoja piešiamą vaizdą: jos namo stogas būtinai su visomis vinimis, o nupiešti sodybos varteliai turės tiek pat lentelių, kiek jų yra iš tikrųjų.
Savamokslės dailininkės tikslumas ypač žavi tuos, kurie iš senų nuotraukų nori atkurti gimtųjų sodybų paveikslus. „Prieš keletą metų į mano duris pasibeldė vyriškis, sakėsi ieškąs dailininkės. Pasakiau, kad tokios nepažįstu ir nesu girdėjusi, jog mūsų name tokia gyventų. Tada jis papasakojo apie Bubiuose matytą iš nuotraukos pieštą sodybą, ten jam ir pasakė apie dailininkę. Supratau, kad tai apie mane, bet kokia aš dailininkė... Šis vyriškis norėjo, kad nupieščiau jo gimtinę, bet neturėjo net jos nuotraukos ir natūros nieko nebuvo išlikę. Negalėjau jam padėti“, – pasakojo G.Turčinskienė.
