Tikslumo dėlei reikia pasakyti, jog auginti šią gėlę nori toli gražu ne kiekvienas. Akį traukiantis žiedas taip stipriai dvokia, kad verčia sukti nosį.
Dovana be pavadinimo
Iš tiesų, Afrikoje, Madagaskare, Indijoje, Tailande, Vietname, Kinijoje, Malaizijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje, Borneo saloje ir Filipinuose paplitusios amorfofalų gėlės didžiuliai žiedai skleidžia pašvinkusios mėsos kvapą. Ši ypatybė nulėmė, jog, be tikrojo savo pavadinimo, ji turi keletą šalutinių, toli gražu neromantiškų vardų. Vieni ją vadina lavongėle, kiti – dvokiančiu velnio liežuviu. Audronė, pradėjusi auginti minėtą gėlę ir nežinodama tikrojo jos pavadinimo, vadino ją gana prašmatniai – tigrene. Tokia asociacija kilo stebint sparčiai į viršų besistiebiantį raštuotą it tigro kailis stiebą.
Mažą lavongėlės svogūnėlį jau daugelį metų gėles auginanti ir mylinti moteris gavo dovanų už vaiko priežiūrą iš draugės. Jis, Audronės žodžiais, keletą kartų per savaitę palaistomas gana noriai augo ir pastebimai keitėsi akyse. Per metus svogūnėlis paprastai padidėja apie 1–2 cm, o daigelį jis parodo vasario–kovo mėnesiais. Kol augalas nudžiugina savo žiedu, jo gumbas pasiekia kokoso riešuto dydį.
Paskui saulę
Literatūroje rašoma, jog amorfofalų – aroninių šeimos atstovų – įspūdingo grožio žiedo tenka laukti net devynerius metus. Audronei šis laukimas buvo trumpesnis. Viešnia iš subtropikų pražydo po septynerių metų. Jos žiedas labai panašus į papėdlapių ar kalijų: didžiulę, spalvotą burbuolę dengia ryškus ir be galo puošnus apyžiedis. Savo dvejais metais anksčiau pražydusią augintinę, gėlių priežiūros pradžiamokslio išmokusi iš savo tetos, kardelių selekcininkės Anicetos Jachimovičienės, klaipėdiškė laikė saulėtame ir šiltame kambaryje.
Tokiomis sąlygomis augantis amorfofalas išleidžia gana ilgą stiebą, tačiau jis būna kur kas gležnesnis nei laikomo balkone. Žemesnėje temperatūroje augančios lavongėlės stiebas būna trumpesnis ir gerokai standesnis. Kitas Audronės pastebėtas niuansas yra tas, jog kambaryje auginama gėlė visuomet sukasi į saulės pusę. „Taip besisukiodama ji vieną kartą net nulūžo – su visu stiebu ir lapija“, – įspėjo dvokiančių velnio liežuvių augintoja.
Grožis, vertas nepatogumų
Dar vienas dėsningumas: jei formuodama žiedą ir žydėdama gėlė stokoja maisto medžiagų, jos paimamos iš gumbo, todėl ir jis nepritekliaus metais ne padidėja, o pastebimai sumažėja. Kad taip neatsitiktų, Audronė lavongėlę „pavaišina“ pelenais. Juos taupumo sumetimais naudoja vietoj pirktinių trąšų. Moteriško gudrumo prisireikia ir amorfofalui pražydus.
Norėdama šeimą apsaugoti nuo nemalonaus savo augintinės kvapo, ją Audronė iš kambario iškrausto ir įkurdina virtuvėje. Vazoną pastato prie lango, kuris turi orlaidę. „Tuomet kvapą būna šiek tiek lengviau pakęsti“, – lavongėlės auginimo subtilybėmis dalijosi gėlininkė, vis dėlto tvirtai įsitikinusi, kad dėl įspūdingo grožio žiedo verta šiek tiek pakentėti.
Ne itin aromatingas „nepatogumas“ kiekvienais metais prasideda skirtingu laiku: vienais metais prasidėjo sausio, kitais – kovo, trečiaisiais – birželio mėnesį ir trunka daugiau nei savaitę. Tokį metų laikų painiojimą į pokalbį įsiterpęs Audronės vyras įvardijo kaip įrodymą, kad ši gėlė yra ne vietinė, o atkeliavusi iš subtropikų: „Todėl ji ir mėtosi, nežinodama, nei kada žydėti, nei kada lapus krauti.“
O lapai?
Lapai, beje, – dar vienas šios gėlės įdomumas. Skėčio formos, panaši į palmės lapus lapija stiebo viršuje formuojasi intensyviai augant stiebui. Kasmet augant ir didėjant augalo svogūnui, kiekvienais metais didėja ir lapija. Tais metais, kai gėlė žydi, pirmiausia pasirodo žiedas, o jam nužydėjus ir augalui du mėnesius pailsėjus, susiformuoja naujas daigas, iš kurio išauga stiebas su lapija.
„Šis augalas tuo ir įdomus, kad lapiją jis sukrauna, siekdamas kitais metais sukrauti žiedą“, – retos gėlės auginimo paslaptimis dalijosi Audronė. Intriga dar ir ta, jog, pamačius besistiebiantį stiebą, ilgą laiką tenka spėlioti, ką pamatysi – žiedą ar į drugelio sparnus panašius lapus. Jų dekoratyvumas, pasak pašnekovės, taip pat gali būti puikiausiu akstinu auginti amorfofalą. Augalą, pražystantį įstabaus grožio žiedu, kuris traukia akį ir į šoną verčia sukti nosį.
