Chroniškas dėmesio iš artimųjų trūkumas – viena baisiausių ligų. Ja susirgusios šeimos rizikuoja atitolti, susvetimėti, jausti nuolatinį nerimą, o kokybiško bendravimo pristigę mažieji – įgyti baimių, neurozių, elgesio sutrikimų.

Daug kur minimas tyrimais nustatytas laikas, kurį tėvai vidutiniškai per parą skiria vaikui – septynios minutės – nėra mitas. Mat kalbame ne apie apskritai kartu praleistą laiką, bet apie tą, kai žiūrime vieni kitiems į akis, ne tik girdime, bet ir klausome, ką vieni kitiems sakome, ne tik matome, bet ir žiūrime, domimės ir t.t. Toks kartu praleistas laikas panašus į maistą – tik ne kūnui, bet sielai. Kažkodėl visi supranta, kad badas nei vaikams, nei suaugusiems nenaudingas. Tuo tarpu apie sielos badą dažnai nesusimąstome.

Žinoma, visi dirbame, tad naivu būtų tikėtis visą dieną praleisti kalbantis bei flirtuojant su vyriškąja šeimos dalimi ar atsidavusiai žaidžiant su vaikais. O po darbų – natūralu – dažnai jaučiamės kaip sulčiaspaudėje pabuvojęs apelsinas. Tokios būsenos ne tik kad bendrauti nesinori, dažnai ir tiesiog judėti sunku. Norisi tik griūti lovon ir užmiršti apie visą pasaulį. Taip ir reiktų daryti, nes poilsis būtinas kiekvienam.

Daiva Balčiūnienė
Visgi net tarp sunkiausių darbų gyvenime yra laikas, kurį skiriame šeimai. Tad raktas į sėkmę – kiekybę iškeisti į kokybę, teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė. Būti vienoje patalpoje nereiškia kokybiškai bendrauti.

Išjunkite televizorių, kompiuterį, buities darbus atidėkite kelioms valandoms ar kitai dienai. Išmokite pabūti visi kartu taip, kad tą laiką pajaustumėte – iš anksto kartu planuokite, ką nuveiksite.
Pasirinkimo skalė išties plati – miesto renginiai, kultūriniai įvykiai, filmų kūrėjų siūlomos pramogos, pasivaikščiojimai ir t.t.

Galbūt keliausite visa šeima į kiną (beje, dabar į kino teatrą galima išsiruošti net su visai mažais pypliais, o didesniems rengiamos net meninės dirbtuvės), o vėliau – papietausite ir žaisite stalo žaidimus? O gal surengsite kaime talką, o vėliau išsikepsite šašlykų? Jums labiau patinka čiuožinėti nuo kalniukų ar pasimokyti čiuožti ledu čiuožykloje? O gal surengsite šaradų vakarėlį namuose? Idėjų tūkstančiai, tereikia, kad visi šeimos nariai tą laiką praleistų kartu.

Antras svarbus dalykas – ritualai. Juk ne kasdien pavyks visiems kartu kur nors ištrūkti! Tokias malonias šeimos tradicijas reikėtų kurti atsižvelgus į visų šeimos narių įpročius ir poreikius, - pasakoja psichologė psichoterapeutė D. Balčiūnienė. Tai gali būti bendra vakarienė ar pusryčiai, kai aptariami dienos planai, ar įvykiai. Tai gali būti pusvalandis prieš miegą, kai mama būtinai paklaus, kaip sekėsi mokykloje, darželyje ar būrelyje, arba valandėlė vakare, kai mama, tėtis ir vaikai atsitrauks nuo savo užsiėmimų ir kalbėsis apie viską, kas jiems svarbu, planuos savaitgalio pramogas ir t.t.

Žmones sujungti ir gyvenimo laiką taupyti sukurti prietaisai – kompiuteriai, telefonai, televizoriai iš tiesų atitolino mus vienus nuo kitų. Jei ir lengviau pasidalinti nuotraukomis ar įteikti dėstytojui rašto darbą, tai prarandame daugybę kitų svarbių dalykų: laiką (kiek jo suryja kompiuteriniai žaidimai, socialiniai forumai ir pan.), judėjimą (kartu ir sveikatą), džiaugsmą matyti gyvus draugus, o ne jų avatarus, nuoširdų ir kokybišką bendravimą.

Kas tai yra? Tai santykiai, kai užtikrinami vaiko ar kitų bendraujančiųjų psichologiniai poreikiai, leidžiantys jaustis saugiems, mylimiems, galintiems išreikšti save. Vaikui labai svarbu, kaip jį vertina tėvai, kokie santykiai yra šeimoje. Psichologai pabrėžia, kad itin svarbu kokybiškai bendrauti dabar, kai nerimas dėl rytojaus, finansinis nestabilumas užgožė tarpusavio santykių svarbą.

Išgyvename dėl ateities, bijome, lekiame, stengiamės įtikti darbdaviams, todėl labai svarbu susirinkti likusius laiko trupinėlius ir bent juos skirti bendrai veiklai. Buvimas kartu sustiprina šeimą, padeda vystytis vaikams, atsveria kitur patiriamą stresą.

Tėvai turėtų nepamiršti, kad vaikas - lygiavertė asmenybė, tik jis turi mažiau patirties, žinių ir įgūdžių. Vaiku reikia domėtis, kaip domitės sutikę gerą bičiulį. Svarbu, kad jūsų klausimai apie prabėgusią dieną nevirstų kaltinimais, domėjimasis vaiko pasauliu ir gyvenimu turi būti nuoširdus.

Kad galėtumėte pasiekti tokį bendravimą, psichoterapeutė D. Balčiūnienė pataria apmąstyti savo pačių vertybes ir prioritetus. Žinoma, kalbėtis galima ir gaminant vakarienę, tačiau nepamirškite, kad visgi svarbu, kad šeima turėtų laiką, kurį praleidžia kartu kažką veikdama. O svarbiausia – nesielkite vienaip ar kitaip „dėl paukščiuko“ – tik nuoširdumas ir atvirumas sujungs šeimą ir leis tėvams ir vaikams būti draugais ir gyvenimo atrama.