Pabandykime pavadinti tokią seksualinę laisvę seksualine nelaisve.
Štai žmogus, ilgą laiką neturėjęs savo partnerio, kenčia nuo vienatvės, pavydi kitiems, ilgisi ir siekia. Jis įsimyli tai vieną, tai kitą, ir, žinoma, laukia kažko savo ir vienintelio. Netgi jei šis žmogus yra aktyvus laisvės propaguotojas ir nuolat pabrėžia, kad bijo prisirišti. Jis tik susiranda partnerius vienai nakčiai. Vis tiek jis, užuot kiekvieną rytą atsisveikindamas su eiliniu partneriu, bevelytų sutikti savo žmogų, kuris iš ryto liktų su juo, kuris jo paklaustų, ką jis sapnavo ir priimtų štai tokį laisvą.
Akivaizdu, kad toks žmogus yra nelaisvas - jį kamuoja jei ne seksualinis alkis, tai meilės ilgesys, o jei jis kažką pirmą kartą įsimyli, tai jį apninka nemiga, apetito praradimas, įkyrios mintys apie savo susižavėjimo objektą. Jis pasijunta tikras belaisvis.
Ir štai pagaliau jis susiranda savo žmogų. Dabar jis gali būti ramus. Dabar jį myli ir – iki tam tikros ribos- priima su jo trūkumais. Jis turi su kuo mylėtis, todėl seksualinis alkis jo nevargina. Jis turi žmogų, kuris jį pakenčia, ir tai leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi. Jis netgi dalinasi su juo finansine našta ir ūkio darbais. Jis pats turi ką mylėti ir kuo rūpintis. Jis augina vaikus, kurie įprasmina jo santuoką. Ar neatrodo, kad būtent dabar jis pasijunta gerai? Ar neakivaizdu, kad tik dabar - su vienu partneriu - jis ir patiria tikrą seksualinę laisvę?
Į šį klausimą neigiamai gali atsakyti tik tas, kuris bijo prisirišti. Kartais ši baimė virsta tikra santuokos baime - gamofobija.
Ar baimė - išlaisvinantis jausmas? Ar bijantis prisirišti žmogus yra laisvesnis už tą, kuris nebijo?
Palyginkime du vaikus, atėjusius prie aukšto kalno paslidinėti. Kalnas aukštas. Vienas vaikas - užaugęs jis nebijos santuokos - išdrįsta užlipti ant jo ir nučiuožti. O kitas – jis bijos vedybų - sako: ne, bijau. Kuris jums atrodo laisvesnis?
Jūs pasakysite, kad santykiuose yra kitaip. Kad gyvendamas su vienu partneriu, tu turi dalintis su jo asmenine erdve, kalbėtis apie savo vidinius išgyvenimus, pakęsti jo įpročius. Galbūt jūsų tėvų santuoka buvo tokia nelaiminga, kad jūs net galvoti nenorite apie šeimą.
Visa tai suprantama. Tačiau kodėl jūs manote, kad taip besijausdamas, jūs esate laisvas žmogus?
Greičiausiai jus vargina nemokėjimas atsiverti ir bendrauti, neigiama tėvų patirtis, netikėjimas ir baimė, o jūsų gyvenimą valdo išankstinės nuomonės apie santuoką. Žinoma, jums patogiau sakyti, kad gyventi vienam yra tikra laisvė, o štai „santuokos grandinės“- tai ir yra grandinės. Taip jūs guodžiate save. Guoskite, jei norite.
Kitas variantas - jūs ryžotės sukurti santuoką. Tačiau jus ima persekioti seksualinio nepasitenkinimo jausmas.
Kas atsitiks, jei jūs dėl įvairių priežasčių imate ieškoti seksualinių pakaitalų?
Švelniausia šio elgesio forma - neištikimybė fantazijose. Šiuolaikinė kultūra pateikia tam aibę erotinės ir pornografinės produkcijos, o ir jai nesant žmogus gali fantazuoti apie aplinkinius žmones. Atsitinka tai dažniausiai tuomet, kai jo partnerio žavesys nublėsta ir tarp jų ima kauptis neišsakytos pretenzijos, stumiančios abi puses į slaptą revanšą. Ir kas?
Ir vėl prasideda seksualinė nelaisvė.
Dabar pornografijos mėgėjas turi laukti, kuomet jo nematys kita pusė. Jis slepiasi prie kompiuterio, žiūri pornografiją ir paslapčia masturbuojasi. Jo elgesys ima priminti slaptos draugijos konspiracinį elgesį. Be to, jis aiškiai prisiriša prie interneto ir tampa kompiuterio priedu.
O štai tikra neištikimybė. Dabar jis turi slaptą meilužę, o ji - žavintį bendradarbį. Namuose šalia sutuoktinių jie jaučiasi nesmagiai, nes priversti nešioti viduje paslaptį. Jų elgesyje atsiranda dirbtinumo, juk į sutuoktinio klausimą: „Ar aš tau vis dar patinku?“ jie turi atsakyti: „Taip!“. Kaip jūs manote, kuris žmogus jaučiasi laisvesnis - kuris kalba tiesą, ar kuris meluoja?
Viso to nereikia suprasti kaip moralizavimo: štai, atseit, ištikimybė yra gerai, o neištikimybė - blogai. Kalba eina tik apie laisvę ir nelaisvę. Deja, santuokos nebūna tobulos, ir jose anksčiau ar vėliau prasideda vis ta pati istorija: partneris ima rodyti savo trūkumus, o tiksliau – skirtumus nuo mūsų.
Mes, mat, vis ieškome savo išrinktuosiuose panašumo į mus, o jie, pasirodo, skirtingi. Jie, mat, sukurti tam, kad tenkintų mūsų poreikius, o jie net neįtaria, kokie tie mūsų poreikiai. Mes šito pakęsti negalime ir ieškome kito - supratingesnio ir panašesnio į mus. Todėl ieškodami vėl tampame nelaisvi, o kartais - tiesiog apsėsti. Ir mūsų iškovota laisvė virsta nelaisve. Ar įmanoma imtis profilaktinių priemonių, kad santuokinė laisvė ilgai neišnyktų?
Įmanoma, tik tam reikia išmokti rizikuoti. Nuo to momento, kai pastebime - jis kitoks, nei mes.
Žymiai rizikingiau, nei nučiuožti nuo kalno - išmokti sakyti artimam žmogui, ko iš tiesų nori ir ką jauti.
Jei jūs iš tiesų norite paverkti, o vaidinate „kietuolį“ - jums trukdo gėda pasirodyti silpnam.
Jei jūs norite supykti, o vaidinate „gerąjį žmogų“- jums trukdo agresijos baimė.
Jei jus norite neįprasto seksualinio veiksmo, o jus tik apima slaptos seksualinės fantazijos - jums trukdo drovumas.
Ir pagaliau, jei jūs vis ieškote idealios santuokos - jums trukdo perfekcionizmas.
Tuomet ar negali taip būti, kad tikras seksualinės laisvės jausmas ateina ne tuomet, kai įsijungi pornografinį puslapį, ir ne tuomet, kai paslapčia skambini meilužiui/ei, o tuomet, kai būdamas su vieninteliu žmogumi, peržengi per savo prietarus, gėdą, baimę, ir drovumą?
Man atrodo, laisvė - tai toks jausmas, kai peržengi visus barjerus ir greitai čiuoži nuo kalno. O jums?
