Jums teks įvaldyti du darbo interjere būdus: erdvinį ir dekoratyvinį. Skirtingai nuo erdvinių aplinkos pertvarkymo (tokio kaip tūris) priemonių, spalva priklauso dekoratyvinėms. Ji išreiškia emocinę būseną. Būtent per spalvinius interjero sprendimus jūs galite išreikšti savo skonį, gyvenimo būdą, temperamentą.
Pamėginkime apibrėžti spalvos vaidmenį ir vietą gyvenamojoje aplinkoje. Aišku, kad pašalinti ją iš interjero elementų paprasčiausiai nerealu. Na, o į kokią vietą bendrame jūsų būsto paveiksle ją pastatyti – išskirtinai asmeninio pasirinkimo reikalas.
Įsivaizduojant sau būsimo būsto išvaizdą, jūs operuojate erdvės, formos, spalvos suvokimu. Nuo spalvos galima pradėti, jeigu interjeras gimsta koloristinio sumanymo pagrindu. Dar senovėje aristokratų namuose kambariams buvo dažnai suteikiami pavadinimai pagal spalvą.
Ir, priešingai, spalva interjere gali tapti pagalbiniu elementu, jei jūs jai suteikėte dekoratyvinį vaidmenį, o į pirmą vietą iškėlėte erdviškai - plastišką sprendimą.
Spalva erdvėje
Spalvinis interjero sprendimas gali pakeisti įspūdį apie realiai egzistuojančią erdvę. Žinoma, ši įtaka nesulyginama su radikaliu įsikišimu – rekonstrukcija arba perplanavimu. Spalva neformuoja erdvės, tačiau veikia jos jutiminį suvokimą. Tuo pat metu ji jums padeda įveikti kai kuriuos kompozicijos trūkumus ar defektus: visos moterys puikiai žino, kad tamsus kostiumėlis vizualiai mažina figūros apimtį, o šviesių tonų apranga – priešingai, didina.
Jei šalia žiūrovo esanti siena bus nudažyta viena iš kontrastinių spalvų (pavyzdžiui, raudona), o priešinga – kita (žalia), tai vizualiai atstumas tarp jų padidės. Ir priešingai: jei dažant vieną nuo kitos nutolusias plokštumas bus naudojamos artimos spalvos, tai erdvė atrodys vientisa ir kompaktiška. Pavyzdžiui, tolima ir artima sienos, nudažytos intensyvia geltona spalva, ne tik žymiai “priartins” jas vieną prie kitos, bet ir tuo pat metu “priartės” prie žiūrovo.
Taigi, bet kokį sudėtingą erdvinį pastatymą galima sau įsivaizduoti kaip plokščias kombinacijas (atsiminkime kubistus – jie netgi sferą išklodavo plokštumoje!).
Spalviniame interjero sprendime plokštuma turi milžinišką svarbą. Ir nuo gebėjimo elgtis su ja ir priversti ją paklusti savo norams priklauso jūsų, kaip dekoratoriaus, sėkmė. Be to, praktinis gyvenimas netgi ne profesionalams nuolat kelia plokštumos, dėmės ir linijos grožio problemą.
Dizaineriai dažnai naudojasi spalvos gebėjimu pagyvinti, įkvėpti dvasią inertiškai neutralią plokštumą. Egzistuoja visa meninė kryptis, vadinama op-art, arba optinis menas, skirtas, atrodo, paprastai problemai - kaip papuošti plokštumą spalva. Interjero dizainas daug kuo remiasi praktine ir teorine Viktoro Vazareli, op-arto menininko ir ideologo, patirtimi.
Ką gi su paviršiumi gali padaryti spalva? Jos pagalba galima arba pabrėžti ir išreikšti plokštumą erdvėje, arba paslėpti, “sunaikinti” ją. Tai atsitinka, jei dažote sieną kokia nors viena intensyvia spalva, tik ne balta. Tokia priemonė pabrėžia plokštumines sienos savybes.
Kita gudrybė, priešingai, veda prie plokštumos “suardymo”. Jei sienos paviršių griaunate freska arba padengiate ornamentu, arba ant jos kabinate kilimą ar ginklus, tai plokštuma susinaikina. Ji paprasčiausiai dingsta po realiais arba iliuziniais papuošimais.
Stilius ir spalva
Būtina visuomet griežtai ir tiksliai laikytis meninio interjero vientisumo supratimo. Kuriant šį vientisumą spalvai suteikiama pirmoji partija.
Po spalviniu interjero vientisumu galima manyti esant visų jo sudedamųjų dalių stiliaus vientisumą (net jeigu jūs išsirinkote eklektizmą). Bendrą sumanymą turi atitikti kompoziciniai ir plastiniai sprendimai. Galiausiai, iš spalvinio apiforminimo reikalaujama atitikimo stiliui ir paklusnumo vientisai kompozicijai – tiek erdvinei, tiek koloristinei.
Užbaigtas interjero vaizdas galutiniame etape formuojasi spalvos pagalba, juk būtent ji dažniausiai asocijuojasi su grožiu. Būsto grožis galimas tik apgalvotai suderinus sienų, grindų ir lubų spalvas su baldų faneruotės, apmušalų spalvų, užuolaidų piešinių, kilimo ir netgi papuošimų ant sienų (paveikslų, graviūrų ir t.t.) toniškumu.
Abipusis stiliaus ir spalvos ryšys labai glaudus. Štai tipinis koloristinės kombinacijos stiliui pavyzdys. Buto apdailai pasirinkote penkis – šešis skirtingus vienos spalvos, pavyzdžiui, geltonos, atspalvius. Šia gama jūs žaidžiate tokiu būdu. Reikia pradėti nuo neutralių, gaivių tonų: pavyzdžiui, sienų atspalvį renkatės blyškiai auksinį.
Po to naudojate šiek tiek sodresnius pagrindinės spalvos atspalvius: kilimą arba natūralų parketo medį – nuo šviesaus-ochros spalvos iki sodraus auksinio-rudo. Sekantis “akordas” – geltoni baldų apmušalai, visuomet puikiai derantys su natūralia ąžuolo, uosio, Karelijos beržo arba topolio spalva. Sumanymui užbaigtumo suteiks ryškūs paauksavimai ant kai kurių baldų, dekoro elementai arba ornamentinės lubos. Ir štai, mūsų “tapybos” dizainas sukūrė vientisą spalvinę ir toninę taip kadaise mylėto baroko stiliaus gamą.
