- Nu ką, vaikeli, atėjau atsiimti savo skolos, - tarė tas solidžiai atrodantis vyras.
- Bet, pone Matensai, aš dar neturiu jūsų pinigų,- atsakė kitas vyrukas sėdintis krėsle.
- Kaip tai neturi? Mes juk tarėmės, jog po mėnesio tu man grąžinsi mano prakeiktus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
- Taip , pone Matensai, bet aš jų dabar neturiu. Nu suprantat juk sunkūs laikai …….
- Man nusispjaut kokie dabar laikai. Aš atėjau savo pinigų ir norėčiau juos dabar gauti. Kitaip žinai kas su tokiais suskiais būna.
- Bet , pone Matensai, - kone verkdamas tarė kukliai apsirengęs vyrukas, aš …..
- Aš dar karta klausiu, tai tu man duosi pinigus? Taip ar ne?
- Na suprantat……..
- Taip ar ne?
- Aš negaliu………na……po poros dienų pinigai bus.
- Tai kaip supratau tavo atsakymas ne. Gerai. Mobi, kreipėsi jis į vieną iš savo sargybinių.
- Taip, pone Matensai, klausau jūsų, - tarė lygi šiol tylėjęs aukštas vyras, visąlaik stovėję už Matenso nugaros.
- Žinai ką mes su tokiais smirdžiais darom. Pasirūpink juo. Supratai? Jokių terliojimusi. Švariai ir greitai viskas aišku?
- Taip ,pone.
- Ne, nereikia , pone Matensai, aš grąžinsiu ,- tarė verkšlendamas vyrukas.
- Jau per vėlu ,Bobi, per vėlu……
Matensai lėtai, bei tingiai pakilo nuo krėslo ir išlėto nužingsniavo link durų. Nuėjęs prie jų jis atsisuko į Bobį ir tarė:
- Su manim nieks nedrįsta sukčiaut, nieks. O kas pabando, tai……….. tai būna paskutinis jų badymas. Jis paspaudė rankeną ir ramiai išėjo iš kambario. Nusileido laiptais žemyn ir iš lėto nužingsniavo link savo Mersedeso. Prieš įlipdamas į automobilį jis dar spėjo išgirsti duslų pistoleto šūvį. Kreivai šyptelėjo ir įlipo į savo automobilį.
2.
Detektyvas Frencis Bleikonas priėjo prie buto durų. Ten stovėjo du policininkai. Jis jiem parodė savo pažymėjimą ir jie pasitraukė nuo kelio. Kai Frencis įėjo vidun, policininkai vėl užtvėrė praėjimą. Bute buvo daug žmonių. Kokie šeši uniformuoti policijos pareigūnai, fotografas ir keletas Frencio kolegų.
- Ką šį kart turim,- paklausė Frencis.
- O , Frenci tu jau čia ,- tarė kiek storokas žmogus apsivilkęs švarku ir užsidėjęs kaklaraištį.
- Vėl nužudytas kažkas?-paklausė Frencis.
- Jo. Šūviu į galvą. Devintas kalibras. Koltas. Manome, jog su duslintuvu, - atsakė kiek aukštokas Frencio bendradarbis.
- Jei neklystu, tai jau penktas toks per du mėnesius. Ir kiti keturi lygiai tokiu pačiu kalibru taip?
- Jo Frenci.
- Ir kaip visada, nieks nieko neregėjo, negirdėjo.
- Taip Frenci. Jokio kabliuko nieko. Tie vyrukai veikai be priekaištų. Dar nepadarė jokios klaidos nieko. - Ir kriminalistai nieko neužtiko? Jokio plauko, medžiagos skiautelių, siūlų, apie pirštų antspaudus net nekalbu?
- Ne nieko. Matot čia veikia gerai organizuotų vyrų gauja. Jie viską atlieka švariai ir greitai. O po to išsinešdina kaip į vandenį ir niekas nematė, neregėjo.
- Žmogau tai jau ne gauja, o mafija. O beje, dėl pėdsakų ar kokių žymių. Negali būti, jog niekas nieko nerado, netgi patys protingiausi padaro kokia klaidelę ar kažką palieka, tik laibai sunku rasti, bet įmanoma.
- Nu gal, Frenci. Taigi nužudytasis Bernandas Kimontas. Gyvena vienas , kaip draugai sako visi jį vadina Bobiu, tik niekas nežino kodėl. Sako laibai geras, sąžiningas žmogus. Taip pat sakė jog ir tvarkingas. Visada padėdavo kai reikia ir visi kaip vienas teigia ,jog su mafija, ar kaip tu ten juos vadini, jokių reikalų neturėjo ir negalėjo turėti. Vienu žodžiu nepriekaištinga žmogysta ir ne iš šio ne iš to gauna kulką į kaktą. Tiesiog puiku. Matyt vyrai neturėjo ką veikti tai paėmė ir nušovė. Bet svarbiausia už ką. Matyt už nieką. Kaip giminės teigia liktai niekas ir nedingo iš buto, reiškias ne vagystė, o ir pats žmogelis nedaug pinigų teturėjo, matai koks kuklus butukas. Tikra mįslė.
- O iš tikro norėjai pasakyti tikra rakštis subinėj ane Ketri, - tarė Frencis,- sakai jau geriau šikną išvertus nuovadoj sėdėt ir siurbčiot kavutę, negu trainiotis ir tikrinti ką nors.
- Nu čia tu irgi teisus, - nusijuokė Ketris.
- Nu ką, vyručiai, norėčiau ir aš apžiūrėt įvykio vietą, kol dar visko nesugadinot.
- Ne nieks nieko nelietė, patikėk. Va tame kambariuke viskas įvyko,- ir pirštu mostelėjo link rudų pravirų durų.
Frencis įėjo į kambarį ir jį apžvelgė. Po to tarė Ketriui:
- Kaip manai? Kaip čia viskas galėjo įvykti?
- Nu nežinau. Atėjo nušovė ir smagiai išėjo.
- Nu aš manau truputį kitaip. Matai va pirmiausia man į akis krito tie du krėslai. Jeigu pastebėjai, tai visiškai skirtingo stiliaus krėslai. Va vienas mėlynas kitas raudonas.
- Nu ir kas, gal žmogeliui taip patiko.
- Nu matai, tu pats va visai neseniai pasakei, jog giminės teigia, jog žmogelis tvarkingas. Taigi tie du krėslai vienas prie kito nesiderina, ne tos spalvos, ne tas stilius. O prieš įeidamas, pro atviras miegamojo duris aš pastebėjau, jog ten prie staliuko stovi lygiai toks pats raudonas krėslas, bet tik vienas. O šalia matėsi ant kilimo įsispaudusio žymės, tokios , kurias palieka ilgai vienoj vietoj stovėjęs daiktas. Ir tos žymės puikiai atitinka krėslo žymes, taigi galima teigti, jog jis visai neseniai, o gal ir šiandien vieną kėdę pernešė. Sutinki su manim?
- Pilnai Frenci.
- Tai va mąstykime toliau. Kam jam reikėjo pernešti tą kėdę? Viskas labai paprasta, jis laukė svečių, todėl reikėjo svečią kažkur pasodinti. Ir būtent vieną svečią. Matai ant vienos kėdės sėdėjo Bobis. Ten jis buvo ir nušautas. O ant kitos kėdės turėjo sėdėti jo svečias. Taigi galima dabar teigti, jog svečias buvo lauktas ir su juo įvyko šioks toks pokalbis. Taigi tavo versija, jog kažkas atėjo ir jį nušovė nepasiteisina.
- Gal ir taip, tačiau gal jis prieš tai laukė kažko iš pažįstamų žmonių, o kai svečias išėjo, atėjo tie niekšai ir jį nušovė.
- Taip tokia versija irgi gali būti, tačiau ji labai mažai tikėtina. Matai, vyrai patikrino visus jo draugus ir gimines, bet niekas nesakė, jog šiandien buvo svečiuose pas Bobį. Taigi žudikai matyt buvo laukiami. Matai Ketri šį bei tą mes jau atsekėme.
- Įspūdinga Frenci. Neturiu žodžiu. Nu o kas toliau?
- Kiek jau spėjau sužinoti, jūs jau apklausėte Bobio kaimynus?
- Jo visus. Tik keista, jog niekas nieko negirdėjo. O juk buvo šauta iš pistoleto. Tarkime, jog buvo šauta su duslintuvu…….
- Ne tarkime, o taip ir buvo.
- Gerai lai būna taip. Bet ir šaunant su duslintuvu, kažkoks garsas būna, kad ir menkas. O žiūrint į aplinkybes, jog buto sienos plonos, o ir langas buvo atidarytas, kažkas vis tiek turėjo kažkokį garsą pagauti. O giliau pasidomėjęs, aš sužinojau, jog kaimynai iš gretimo buto tuo metu irgi buvo atidarę savo kambario langą, kuris yra netoli atdaro Bobio lango. Ir kaip bebūtų keistas niekas nieko, bent menkiausio garsi iš Bobio buto negirdėjo.
- Jo keista labai keista. Tačiau gal niekas ir nenorėjo girdėti arba kažkas jiem užmokėjo kad nieko negirdėtų. Nors tokiu atveju nereikia net ir mokėti. Užtenka po nosim ginklu pamojuoti ir žmogus praranda kalbėjimo dovaną. Na o šiaip man pačiam būtų neblogai su Bobio kaimynais pabendraut. Gal ką naujo sužinosiu. - Na Frenci aš liktai jau ir viską išklausinėjau, bet gali dar kartą ir pats apklausti.
- Beje, o Bobis rūkė?
- Ne. Niekada. A ko klausi?
- Matai kambaryje tvyro vos jaučiamas cigarečių kvapas, o juk pareigūnams irgi negalima įvykio vietoj rūkyti. Tiesa? Taigi gal kaimynai ir nieko negirdėjo, nes langas galėjo būti atidarytas po žmogžudystės, kad išvėdinti rūkalų kvapą. Pasakyk vyrams, jog nuimtų pirštų antspaudus nuo lango rankenos. Jei ką rasit praneškit, nes kaip supratau Bobis retokai svečių laukdavo, retokai……….