- Na ir kas, tą kitą matau antrą kartą šiais metais.
- Tu ...Jis tau patinka?
- Man patinka būti su juo, su juo galiu meluoti išsijuosusi. Sprendžiant iš jo elgsenos, jis tam neprieštarauja. Manau, kiekvienam iš mūsų pravartu turėti žmonių , kurių vienam sakytumėm tik melą , o kitam tik tiesą.Tokiu budu atsiras kažkas panašaus i pusiausvyrą.
- O man tu sakai tiesą?
- Tau aš sakau tiesą tiek , kiek tu man...O ką tu pagalvojai, išvydęs tą reginį? Nuleidau akis. Jei pasakysiu, kad supavydėja, supykau, jei pasakysiu tiesą, tai reikštų kapituliavimą...o ji laukia šito atsakymo, laukia savo pergalės...O štai ir įrodymas, ji savo prisilietimu žaismingai glosto mano ranką...Ką aš apgaudinėju, tiksliau, nesugebu jos apgaut, jos prisilietimas mane tiesiog degina, viską atiduočiau, kad tik galėčiau jai nematant apalpti. Man reikia pykti, ji taip nieko ir neatsakė. Tos akys sukelia amneziją...
- Einam, nupirksi man sulčių.
Ji ... Toks neypatingas vardas, tokio ypatingo skonio...Ją turėt...Tokios mintys viešai daro mano veido išraišką kvailą ir abejingą viskam, net jos pasakojimui ir klausimui, į kuriuos ne itin stengiuos išsamiai atsakyt. Noriu liesti jos veidą, o ji pasiduoda ir tik akyse kažkokia ironija maišyta su kerštu ir visa tai blizga, žaižaruoja.
Ką aš jai blogo padariau, o gal bloga padarė kas kitas?... Bijau, jei syki ji nepažvelgs į mane, bet jei taip įvyktų, viliuosi, kad man tai jau neberūpės.Tikėjausi, namų aplinka mane prablaškys, manau, ji taip pat šito tikėjosi, abu klydom. Be jos dabar dar norėciau ir parūkyt... ji ir cigarete kažkuo panašios : cigaretė, manyčiau,- idealaus malonumo įsikūnijimas. Ji daili ir niekada galutinai nepatenkina. Jos abi man kenkia ir prie jų abiejų jau pripratęs...Cigaretes išskolinau....susižavėjimas man ne į naudą... Pilki jūros paukščiai pilko dangaus ir pilkų daugiaaukščių fone.Toks vaizdas ją džiugina tarsi vaiką, tačiau ji pati tokia ryški, gal jai šito ir trūksta- mirtinai pilkos ramybės. Kam aš jos klausiau - ar ji sako man tiesą? Na, bet klausimai nebūna nekuklūs. Nebent atsakymai. Ji tai pavertė naujove. Kam visa tai, ji juk ne mano ir tik viltyse.....Mudu vos pažįstami....Tam, kuriam ji sako tiesą, jam ji ir priklauso, esu įsitikinęs, kad jis jos trokšta tiek pat, o gal ir daugiau ,kiek ir tas, kuriam ji meluoja išsijuosusi. Dar betrūko pilko lietaus, matyt, trūko. Trūksta atsakymų, atsakymų tiesmukų. Aksčiau atsakymų ieškojimas į įvairius klausimus, man teikė malonumą, gal dėl to, kad tada žinojau, kad yra laisvė į tuos klausimus neieškot atsakymo. Šitokios aplinkybės klausimą darė dar patrauklesniu. O dabar esu nežinios belaisvis, jos belaisvis.
Merginas neverta analizuoti, tai bergždžias darbas. Vaikinus galima analizuoti,o merginas belieka tik dievinti. O nuotolis dar labiau didina patrauklumą. Keista, ją lydėdamas namo, jaučiuosi kaip niekad ramus, jos tauškėjimo galėčiau klausytis ir važiuodamas į savo namus, ištisas tris valandas. Tiesiog būnant šalia jos, manęs tarsi nebelieka, o be jos tenka kęsti savo draugiją, lyg bučiau pats sau nepageidaujamas, o gal net ir priešas... Neverta ir priešus menkinti, jie pirmieji pastebi tavo klaidas....Gal mano klaida ta, kad ginčijuosi su savim pačiu, o ginčo sukėlėja - ji... Bet tai nesvarbiausia, ginče sunkiausia ne tik ginti savo poziciją, bet ir turėti apie jį aiškų suvokimą. Neturiu tiesos...O ši būsena gerokai apsunkina. Palengvėjimas jau neužilgo, poryt vėl ją sutiksiu.
***
- Labas, kaip savaitgalis?- pagaliau...
- Neišskirtinis ...O tau?
- Teko daug galvot ir mažai miegot...
- Išskirtinai apie kažką?! – šelmiškai šypsosi...
- Tikriausiai .... Važiuojam į miestą ...
- Tavo pasiūlymas nuskambėjo visai neviliojančiai, bet miestas mane vilioja- važiuojam.
- Gerai, tik perspėsiu kursioką, kad vėliau man užneštų užrašus.
- Neversk manęs ilgai laukti...
- O tu neatsiveikinsi su chebra?
- Vietoj atsisveikinimo, pamėginsiu gerai praleisti dieną.
- Tavo mąstymo būdas skiriasi nuo žmonių, kuriuos buvau sutikęs.
- Daug tu jų buvai sutikęs...Jei visi žmonės galvotų vienodai, nebūtų žirgų lenktynių.
Mieste diena ir sninga. Einam senamiesčiu, abu tylim, tik ji dar ir patenkintai šypsosi. Stengiuos neatsilikti ir gana lengvai man tai sekasi.
- Gal norėtum užeit į kavinę?- paklausiau...
- Į kurią?
- Į kurią norėtumei?
- Į kavinę, kurioje dideli langai, minkšti foteliai ir geras kondicionierius. Tai nuskambėjo tartum reikalavimas...
- Hmmm....Turėjau tai numatyt, visai užmiršau, iš kurios tu katedros...
Tai bent laimejimas, aš ją prajuokinau ...
- Na taip, būtis begalinis vystymasis....,- tai pasakius, ji ir toliau juokiasi, o man gera girdėti jos juoką ...
Vieną panašią kavinę prisiminiau. Prisiminiau ir tai, kad netokia jau ji ir pigi yra... Bet jos draugija buvo verta visos mano stipendijos... ir viso mano gyvenimo...
- Noriu arbatos su citrina.
- Ir viskas?!
- Pradžiai tiek .
Sunku gaudytis jos intonacijoje, bet džiaugiuosi, nežmoniškai džiaugiuosi, kad turiu galimybę patekti į jos pasaulį. Arbatos puoduku ji šildosi delnus ir nenustoja šypsotis...ir sniegas, jis jai tinka...tačiau nesusilaikiau ir įsiterpiau į šią tylą.
- Kaip manai, jei turi aiškią svajonę su visom smulkmenom, ji greičiau išsipildys?
- Žinai, kažkada aš tikėjau, kad svajonės išsipildo, bet patyrimas gi verčia mažiau svajoti, bet tai ne esmė...Tiesiog svajonė turėtų būti apčiuopiama, jei nori, kad ji išsipildytų ir pildymosi procese tu neišprotėtum...Nors būna, kad svajonė visai paprasta ir atrodo nedaug reikia, ir nedaug trūksta jos išpildymui, ir jau būčiau laiminga, turėčiau ko noriu, mėgaučiausi savo gyvenimu, BET gana dažnai net ir paprastos svajonės buna labai sudėtingos, kai jos ne visiškai priklauso nuo manęs arba netiesiogiai.
- Tau tai netinka...Tu kaip tik ta, mano manymu, kuri svajoja...
- Žmonės pasako įdomių dalykų tik tada, kai mes jiems prieštaraujam...
- Bet tai tiesiog svajonių atsisakymas...
- Aš šito nesakiau, - šypsosi.
- Ir visgi?
- Ir visgi aš ne geležinė ,mano nusivylimui, iš gyvenimo dabar noriu tik vieno - būti laiminga...Nežinau, kaip ir su kuo ar be nieko, bet norėčiau būt ne viena.....Tiesiog norėčiau, skrist per gyvenimą, o ne šliaužti, norėčiau kilt nuo žemės į dangų ir neatsitrenkti į sienas, norėčiau viską matyti, bet dalintis tuo tik su artimu žmogumi...
- Bet tai svajonė...
- Taip.
- Ir ji gana paprasta...
- Taip manai? Sakyčiau, aiški, aiškiai sudėtinga, -Tai išties verčia mąstyti...
- O meile...tiki?
- Manau iš meilės atsiranda tikėjimas.Jei gali mylėti taip, kad meilės užtektų abiem, tada galima tikėti - nesvarbu kuo, taip stipriai, kad to užtektų visai realybėi. O tu įsimylėjai?-, šypsosi...
- Nežinau...
- Geriau dabar susidaryk aiškų vaizdą apie pasaulį, kad vėliau lygiai taip pat galėtum jį keisti.Tavo amžiuje tai tik ir dariau....ir dabar tebedarau,- Juokiasi...
- Amžiaus skirtumas tau turi reikšmę?
- Amžiaus skirtumas savaime jau turi reikšmę, tačiau man jis taip pat kelia susidomėjimą. O tave trikdo, kad esu vyresnė už tave?
- Maniau tave trikdo trejų metų skirtumas...
- O man tas pats.
Greitai temsta ir visos senamiesčio gatvės šventiškai blizga. Einam link stotelės. Aplinkui vis dar sninga. Kaip norėčiau paimti ją už rankos... Bet vietoj šito žingsniuojant vis už kažko užkliūnu, o ją tai linksmina. Apmaudu, kad vėl susitiksim tik rytoj, man tai atrodo per ilgas laiko tarpas po šios dienos. Į bendrabutį grįžtu pailsėjęs, tačiau esu pavargęs su kuo nors kalbėtis. Supratau, kad tiesių atsakymų taip paprastai neturėsiu.Gal tik įdėmiai klausant, stebint, jaučiant sugebėsiu ją perprasti, sugebėsiu iš klausimo ištraukti atsakymą.Reikėjo kažkaip kitaip...Kažkur suklydau...Reikėjo kažko, ko dar nesugebu...Gal tas kažkas nepriklauso nuo manęs. Atrodo, kad poelgiai, o gal ir pats gyvenimas vyksta iš inercijos. Procesas mezgasi pasąmonej, o rezultatas pasireiškia išorėje. Dažnai rezultatas išties nustebina mus pačius. Jei žinočiau sprendimą, neabejoju, jis tikrai mane nustebintų. Manau, jausmų inercija, kaip ir visa kita, turi du taškus: jausmų gimimas ir jų sunykimas. Emocija tarsi juda pirmyn ir atgal, tarp šių “taškų”. Viena aišku, kad ilgai tai netruks. Amžinas variklis dar nesugalvotas. Jausmai irgi neamžini. Juk galiu betkurią akimirką mirti ir tuomet sunyks mano jausmai jai. Girdėjau, kad, kai žmonės nujaučia mirtį, dažnai susimąsto apie gyvenimo prasmę, o joje ir slypi atsakymai. Manau, kad visiškai suvokiam savo poelgių esmę ne tuomet, kai juos darom, bet kai prisimenam juos. O skirtingų žmonių - skirtingi poelgiai, kad ir toje pačioje situacijoje.
Vadinasi, kiekvienas iš mūsų turi skirtingą gyvenimo prasmę, o ją galime tik nujausti, o ne protu suvokti. Gal išties gyvenime nieko nereikia gailėtis, o ypač savęs, savo veiksmų. Tikiu, kad viskas turi savo logišką paaiškinimą, bet ieškantys yra per protingi ir kompleksuoti, kad rastų paprastą atsakymą, rekalingą veiksmą. Paprastumas priešingas sudėtingumui. Viskas gyvenime yra labai paprasta, ypatingai, kai randami sprendimai. Tačiau kažkas visą tai numatė kažkos absoliutas - religinis dievas? Todėl mums duotas protas, kad nepastebėtumėm paprastumo ir pasiklystumėm užmarštyje, abejonėse. Gaila, kad tokios išvados nėra pagrindas, viską galima paaiškinti skirtingai, nes galvojimo būdas nėra baudžiamas.
- Labas, na, kur tampeisi su ta trečiakurse?
- Atnešei užrašus? ( jo man tikrai netrūko)...
- Laikyk.Gal galėtum paskolinti trimpenkis litus?
- Tu man dar negrąžinai dvidešimt!
- Aš tau atiduosių. Bliamba, man tikrai reikia, varau DVD originalo pirkti papigiai...
- Skirk papildomai laiko įsisąmonimui, kad tau tikrai kažko reikia, ir ta reikšmė pradings. Laikyk.
- Tu gal išgertum?...
- Neturiu iš ko, visus pinigus tau išskolinau...
***
Net juokinga ,kaip lengvai ir noriai keliuos rytais ir kokios malonios mintys lanko mane.Visa tai dėl jos vienos....(Nors tas idiotas kambariokas ir atsivilko su savo kompaktu trečią valandą nakties.) Būsena tikrai dėkinga, o kuriam ji nepatiktų? Tik gaila - darausi naivus, tiesiog esu isitikinęs tuo.Velniop tuos tūnančius klausimus. Jų spalva man šiandien per niūri, tačiau reikia pripažinti, niūrumas irgi jausmas ir neprikausomai nuo jo spalvos tenka su visai jausmais draugaut, tuomet jie draugaus su tavim. Jaučiu, kad jų spalvos net labai homogeniškos. Tarsi kiekvienas jausmas spalvotas stikliukas sąmonės akiniuose ir jo spalva priklauso tik nuo kažko nepažįstamo, kažko svetimo, kažko, kas dabar atrodo labai artimas ir savas. Spalvos pokytis įdomus gal dėlto, kad turi savyje kažkokią riziką, tarytum koks psichologinis žaidimas. Palaipsniui kintanti ar staigi jausmo spalva įtakoja tavo asmenybę ir laimėsi tuo atveju, jei atsilaikysi ir neapaksi, jei mokėsi derinti spalvas ir jas panaudoti savo naudai.
Aš jau čia, tačiau jos nerandu, kur ji? Negaliu jos šiandien nepamatyt...Per pertraukas, žinau, kažkur turėtų sėdėt ir su kuo nors flirtuot...Man tik tereikia ją pamatyt, to man pakaktų visai valandai. Bent tiek... Staiga kažkas švelniai uždengė man akis, pažįstamas kvepalų ir balso dvelksmas...
- Atspėk, kas aš ?
- Kur buvai?
- Aš irgi tavęs pasiilgau...
- Net ir atmerktom akim man sunku tave suprast...
- Aš tikrai tavęs pasiilgau...,- Nuskambėjo ironiškai...- Aš tavęs pasiilgau, tu bandai mane suprast...Hmmm...jei bandai, vadinas, aš tau labai patinku.- Juokiasi.
- O norėtum man patikti?
- Ir tau irgi, ir dar norėčiau likt amžinai jauna.- Šypsosi,visada šypsosi.
- Ar tu kada buvai užvaldyta noro pažinti kokį žmogų iki menkiausių skrupulų, ar pagalvojai, kad būtent su šiuo žmogum norėtum praleisti visą likusį laiką?
- Kai daug bendrauji su žmogum, nebūtinai asmeniniame lygmenyje, tau tampa prieinami jo tokie polinkiai, kurie neprieinami net pačiam pasakotojui. Žinoma, reikia patirties, kad galėtum lyginti, bet žmonės yra tokie padarai, kurie meluoja sau...tad neišvengiamai jie meluoja visiems, taigi nesiūlyčiau prisirišt prie žmogaus, kuris meluoja sau ir to nežino. O norai lieka...ir jų nemažėja...
- Taigi norėjai....
- Norėjau ir buvo momentų , kai norėjau labai....ir leidau pažinti save savo pačios pasakojimais....ir galėčiau teigti, kad žmogus priklauso sau iki tol, kol kas nors jį nepažins geriau už jį patį...
- Ar galiu tave pakviesti į kavinę?
Staiga kažkas pasikeitė po mano šių žodžių, taip staiga, kad net apmiriau....nutilo ir ji, taip kaip niekad.... Jos lūpos iš lėto artinasi prie manųjų.....Artinasi lėtai, bet to pakanka, kad pamirščiau kvepuot ir suprasčiau, kad ketina mane pabučiuot.....bet kodėl taip slegiančiai lėtai?....Velnias , kaip ji arti, o aš negaliu net mirktelėt, bet svaigstu nuo minties, kad pajusiu ją......Tačiau ji žaibiškai atsitraukė, neprisilietus.....Vargais atsidusau ir vėl įkvėpiau....Galvoje aškiai girdėjau savo širdies dūžius.... Ir tik ji šypsosi, akys blizga, žaižaruoja, o manyje klausimas ,, kodėl ne?’’...
- Jei gali atsispirti savo aistrai, tai nereiškia, kad esi stiprus, tiesiog ta aistra nėra pakankamai stipri.- Tai pasakiusi, ji nuėjo...