Sociologas Vylius Leonavičius teigia, kad vairuotojų elgesys, statant automobilį, galėtų būti aiškinamas dviem aspektais – „vėluojančio prisitaikymo“ ir bendresnės arba „foninės“ kultūros reiškiniu.
„Visuomenei visuomet reikia tam tikro laiko prisitaikyti prie technologinių naujovių. Ne išimtis ir automobiliai. Per trumpą laikotarpį mes tapome ratuota tauta, tačiau taisyklių pažeidimai, nerūpestingas elgesys kitų vairuotojų atžvilgiu rodo, kad tinkamai naudotis automobiliais neturime pakankamai įgūdžių ir vėluojame prisitaikyti prie jų“, – pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Kaltas ne tik tas, kuris „stumdo“
Kadangi dauguma mūsų turi automobilį, tai, anot V. Leonavičiaus, automobilių statymo aikštelė yra tarsi testas, atsispindintis bendresnį visuomenės pilietiškumo ir bendruomeniškumo jausmą.
„Žmonės yra socialinės būtybės, o tai reiškia, kad jie turi dorovinių įsipareigojimų vienas kitam ir jaučia atsakomybę už savo veiksmus, galinčius turėti įtakos kitiems bendruomenės nariams. Tačiau mūsų moderni visuomenė jau nebe vientisa, o susiskaldžiusi ir anonimiška, taigi individo ryšys su visuomene tampa problematiškas, o įsipareigojimai vienas kitam tėra daliniai“, – teigė sociologas.
Pranešime spaudai rašoma, kad susvetimėjimui, susiskaldymui bei mūsų bendravimo kultūrai įtakos matyt turėjo ir neigiama gyvenimo totalitarinėje Sovietų Sąjungoje patirtis. Tuomet individų iniciatyva buvo slopinama, nes sistema reguliavo visos visuomenės ir individų tarpusavio santykius. Prievartiniais metodais konstruoti individų tarpusavio įsipareigojimai vertė dar labiau atsiriboti nuo socialinės aplinkos ir griovė pilietinę visuomenę. Taigi, ne vertybėmis pagrįsta kontrolė, o plika prievarta lėmė, kad žmonės tapo skeptikais, cinikais, net egoistais.
„Kalbant apie „prancūzišką“ automobilių statymą, savanaudiškas poelgis gali būti priskirtas ne tik tam, kuris stumdo aplink jį esančius automobilius. Savanaudis ir tas, kuris automobilį pastatė kitam vairuotojui nepalikdamas pakankamai vietos, nors tai padaryti galėjo“, – pastebėjo prof. V. Leonavičius.
Pasak sociologo, bendresnė ar „foninė“ kultūra ypač ryškiai atsispindi ekstremaliose situacijose.
„Pavyzdžiui, jeigu žmogus skuba ir neranda kur pastatyti automobilį, jam iškyla racionalaus pasirinkimo situacija, kurioje išryškėja „foninės“ arba bendresnės kultūros suformuoti prioritetai – ar jam visgi svarbiau pastatyti automobilį taip, kad jis netrukdytų kitiems, ar jam svarbiau jo susitikimas ir automobilį palieka nepaisydamas to, kad jis kitiems vairuotojams sukelia nepatogumų“, – pasakojo sociologas.
Smulkios žalos – dėl išsiblaškymo ir žiemiškų orų
Pasak UADB „Ergo Lietuva“ Žalų administravimo skyriaus vadovo Nerijaus Giedraičio, automobilių statymo aikštelėse paprastai pasitaiko smulkios žalos – sudužę žibintai, sulaužyti šoniniai veidrodėliai, smulkūs įbrėžimai arba įlenkimai įvairiose kėbulo dalyse. Tokių žalų remonto išlaidos siekia 300 – 500 litų.
„Iki šių metų lapkričio mėnesio užregistravome virš 13 tūkst. tokio pobūdžio įvykių. Dažniausiai tokių žalų pasitaiko didmiesčiuose, kuriuose automobilių koncentracija didelė, o vietų automobilių stovėjimo aikštelėse prie daugiabučių namų yra ribotai. Taigi, vairuotojai dažnai pasinaudoja „prancūziškuoju“ automobilių statymo būdu – pastumia tiek priekyje, tiek gale stovintį automobilį, ir taip padarę vietos pastato savąjį. Po tokio statymo būna apibraižyti trijų automobilių buferiai“, – pasakojo N. Giedraitis.
Smulkių žalų atsiradimą paskatina ir vairuotojų išsiblaškymas bei žiemiški orai. Šiuo metų laiku ženkliai suprastėja matomumas, nes anksti temsta, dažnai sninga ar krenta šlapdriba. Taigi, vairuotojai neįvertinę atstumų, vienas kitą pastumdo. Smulkios žalos taip pat dažnai patiriamos, kai automobiliai statomi labai arti vieni kitų arba paliekami labai siauri pravažiavimai. Tuomet vairuotojai šalia stovintį automobilį apgadina bandydami patekti į savąjį arba apibraižo važiuodami pro siaurą tarpą.
