Kai kurie medikai ir biologai taip pat įsigudrina prisiliesti prie gėrio temos. Kaip matote, ir psichoterapeutai. O kai kurie neurofiziologai visiškai rimtai svarsto, kokios cheminės medžiagos kokius smegenų centrus veikdamos sukelia altruistinį norą nusileisti kitam ir atiduoti jam savo turtą ir savo sielą….
Kartais tenka suabejoti. Ne, ne tuo, ar gerumas yra. O tuo, ar jis yra vis dar populiarus. Neretai vietoj jo populiaru yra:
gerai gyventi – suprask: turtingai;
pasitikėti savimi – suprask: mokėti reikalauti ir ginti savo interesus;
būti sveiku – suprask: būti ištvermingu prieš ligas, alkoholį , fizinius krūvius;
būti sėkmingu- suprask: turėti gerą išsilavinimą, gerą darbą;
būti laimingu - suprask: turėti darnią šeimą, draugus, sveikatą, turtą ir t.t.
O štai pats gerumas yra nemalonėje. Jis dažniausiai siejasi su „per daug” ir „taip, bet”:
jis, kaip viršininkas, yra per daug geras;
taip, ji gera, bet tuo visi naudojasi;
visiems geras nebūsi;
ir t.t.
Vaikiškas gerumas - būk mandagus, paklusnus, darbštus…
Ir jau čia į galvą ateina prieštaravimai: būsi mandagus - slopinsi savo jausmus - sirgsi.
Būsi paklusnus – tavimi naudosis, ant tavęs „jos”;
Būsi darbštus - nematysi malonumų, tapsi neurasteniku, reikliu ir piktu aplinkiniams…
Suaugusiųjų gerumas - tai sugebėjimas atleisti, priimti, toleruoti, rūpintis kitais labiau, nei savimi.
Palaukite, palaukite…
Atleisi – o jie, blogiukai, darys tau bloga vėl ir vėl… Priimsi - o jie naudosis tavimi;
Toleruosi - o jie suįžūlės.
Būsi altruistu - o jei taps infantiliškai nuo tavęs priklausomi…
Ir galiausiai išvada – gerumas - kelias į vargšo, už širdies besilaikančio „geruolio”, kuriuo naudojasi suįžūlėję aplinkiniai.
Pamenate animacinį katiną Leopoldą, kurį kankindavo pelės? „Gyvenkime draugiškai!”- sakydavo jis - o gal reikėjo tiesiog jas suėsti?
Gerumas mūsų mentalitete prieštarauja pasitikėjimui savimi, ryžtui, gyvybingumui, jėgai. Ir net jei kokia mama ir pasako: „Noriu, kad mano vaikai išaugtų gerais žmonėmis”, tai ji pati ar kas nors šalia esantis būtinai pridurs: „Bet kad išgyventų žiauriame pasaulyje, kad mokėtų apsiginti, kad savimi pasirūpintų”. Ir į šį pasirūpinimą įdeda sugebėjimus, kurie ne visai siejasi su gerumu. Motina ar šalia esantis žmogus įdeda į „pasirūpinimą savimi” būtent mokėjimą išgyventi. O tai asocijuojasi su kova už būvį ir teisingumu.
Pažiūrėkite chronologiškai.
Ar vaikui kieme, darželyje geriau būti geru, ar geriau mokėti save apginti?
O klasėje – ar geriau būti geru, ar geriau gerai mokytis?
O universitete - ar geriau būti geru, ar geriau gauti gerus pažymius ir stipendiją?
O darbe – ar geriau būti geru, ar geriau išsikovoti pagarbą ir gerą atlyginimą?
O kare - ar geriau būti geru, ar išgyventi?
O sporto aikštelėje - ar geriau būti geru, ar greitu ir veržliu?
O gatvėje - kad neužpultų?
O minioje - kad nesutryptų?
O ligoninėje - kad seselė greičiau ateitų?
O kapinėse - kad kaimynas kapavietės žemės nepavogtų?
Galų gale pats paprasčiausias klausimas: ar geras žmogus turi šiame pasaulyje daugiau pinigų, ar apsukrus turi daugiau pinigų? Ar panašus į angelą geriau materialiai apsirūpina, ar panašus į Šėtoną geriau materialiai apsirūpina? Sakote, į Šėtoną? O materialus apsirūpinimas ar užima didelę kasdienių jūsų pastangų dalį? Sakote, didelę? Na, pagalvokite objektyviai… Didelę. Taigi, tam, kad materialiai apsirūpintumei, geriau būti panašesniu į angelą, ar į Šėtoną?
Peršasi mintis, kad gerumas yra kažkokia savybė ar kažkokia idėja, o gal kažkokia reali jėga, kuri egzistuoja šalia išgyvenimo ir šalia kovos už būvį. Šalia tos pačios realybės, kuri yra kova už būvį.
Ar tai tik graži idėja ir palinkėjimas?
Spręsti jums.
