Kolektyvas dalyvavo visuose Lietuvos džiazo festivaliuose, parengė nemažai projektų su garsiais džiazo kūrėjais ir atlikėjais, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Romualdas Grabštas buvo edukacinio projekto „Džiazo pamokos“, skirto jaunimui, vykdytojas. 2006-aisiais jo vadovaujamas Kauno bigbendas apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku”. Pernai jis pelnė apdovanojimą „Tikra muzika”. Deja, nuo šiol apie Romualdą Grabštą galėsime kalbėti tik būtuoju laiku. Maestro iškeliavo anapilin tesulaukęs 66-erių.
Atsitiktinumas – likimo talkininkas?
Neaukšto ūgio, santūrų, viešumoje mažakalbį, anksti nužilusia galva, kiek šlubčiojantį Maestro pažinojo visas Kaunas ir visi Lietuvos džiazo mylėtojai. Pagal Zodiaką jis buvo Ožiaragis, gimęs 1943 metų sausio 16–ąją. „Šito ženklo astrologinė charakteristika man tinka. Esu užsispyręs, kategoriškas. Jei ką nors užsibrėžiau, žūtbūt turiu padaryti. Neatidėliodamas rytojui, neapibrėžtai ateičiai. Padaryti būtent dabar“, – yra prisipažinęs menininkas.
Pasakodamas apie save, yra išsitaręs, kad atsidūrė muzikos pasaulyje netyčia. „J. Jablonskio mokykloje, kurią pradėjau lankyti šešerių su puse, veikė ir dešimtmetė muzikos mokykla. Kartą mano mama įsikalbėjo su bendraklasio mama, toji ir sako: leisiu savo sūnų į muzikos mokyklą. Mano mama nutarė leisti ir mane. Jei nebūtų to atsitiktinumo – dviejų mamų pokalbio, mano gyvenimas gal būtų pakrypęs visai kitaip. Bet aš pradėjau mokytis muzikos mokykloje groti smuiku. Sekėsi gerai, netgi buvau teikiantis vilčių, tačiau netapau smuikininku.“ Vėliau Romualdas
Grabštas studijavo fortepijono, muzikos teorijos, kompozicijos specialybes. Kol jis ir džiazas atrado vienas kitą...
Apie 1960–uosius, kai Romualdui buvo šešiolika, Kaune jau daug kur liejosi džiazo muzika. Chruščiovo „atšilimo“ laikais džiazo renesansas buvo palietęs kone visą tuometinę SSRS. Romualdo Grabšto jaunystės laikais Kaune gyvos džiazo muzikos per šokius buvo galima pasiklausyti kokiuose 6–7 klubuose. Vaikinas juose lankydavosi ir klausydavosi, kaip muzikuoja vyresnieji. Kartais paprašydavo, kad ir jam leistų pagroti pianinu džiazo klasikų Djuko Elingtono, Kolo Porterio kūrinius.
„Tulpė“, radijas ir „Oktava“
Tuo metu Kaune rekonstravo „Tulpę“. Ji tapo viena moderniausių ir populiariausių kavinių. Direktoriaus Jono Vobolevičiaus dėka kavinė Laisvės alėjoje garsėjo daug kuo – puikia virtuve, įvairiu meniu, interjeru, aptarnavimu ir ypatinga vakaro programa, orientuota į inteligentišką publiką. „Tulpėje“ kurį laiką grojo Juozo Tiškaus džiazo ansamblis, kuris netrukus tapo etatiniu Filharmonijos kolektyvu. Tada akordeonistas Algis Ragaišis subūrė naują „Tulpės“ džiazo grupę ir pakvietė Romualdą Grabštą skambinti fortepijonu. Išgirdęs populiarius kūrinius, Romualdas iš klausos sugebėdavo užrašyti gaidas, ir taip formavo grupės repertuarą. Vaikinui tebuvo dvidešimt metų, kai prasidėjo jo džiazo karjera.
Puikios R. Grabšto grupės improvizacijos sužavėjo Lietuvos radijo Kauno redakcijos muzikinių laidų kūrėjus. Jie pasiūlė daryti įrašus dar tarpukariu įrengtoje solidžioje „Radiofono“ studijoje. Netrukus tuometinis Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis palaimino idėją ir skyrė šešis etatus instrumentiniam Kauno redakcijos ansambliui (jo įrašų eteryje galima išgirsti iki šiol). Ansamblio sudėtis keitėsi, tačiau aukščiausio lygio jis pasiekė, kai čia muzikavo saksofonininkas Rimas Brazaitis, būgnininkas Vladimiras Teluchinas, pianistas Romualdas Grabštas.
R. Grabštas yra pasakojęs, kad anuomet kas trys mėnesiai Vilniuje vykdavo vadinamieji „turgūs“, džiazo, lengvosios muzikos naujų kūrinių pirkimas. Komisija (joje, be kitų, buvo kompozitoriai Feliksas Bajoras, Benjaminas Gorbulskis) nuolat priekaištaudavo LRT orkestrui dėl meninio lygio, o kauniškis ansamblis susilaukdavo gerų atsiliepimų. Tada prasidėjo kontrpuolimas – esą vilniškiam orkestrui stinga instrumentų, ypač – etatų.
Baigėsi tuo, kad ansamblio etatus Kaune panaikino. Aukštą profesinį meistriškumą pasiekę muzikantai išsibarstė – vieni karjerą tęsė Vilniuje, kiti Maskvoje. Romualdas Grabštas, bendradarbiavęs su Mindaugu Tamošiūnu „Oktavoje“, ėmė koncertuoti užsienio turistams skirtame kruiziniame laive „Litva“ (Odesa–Marselis–Odesa). Laivo klube turkų, prancūzų, graikų ir kitų tautų turistams „Oktava“ koncertuodavo kone kas vakarą. Keli lietuvių ansamblio koncertai buvo surengti ir uostuose.
1971 metais tokia kelionė prilygo spalvotam sapnui. Beje, iš jos Romualdas Grabštas parsivežė ne tik neišdildomų įspūdžių. Buvo ir tipingas tiems laikams kuriozas. „Stambule mums iš vakaro pranešė, kad 11 valandą ryte prasidės ekskursija po miestą. O tuo metu uoste stovėjo JAV lėktuvnešis. Ryte išėjau į denį pasigrožėti dvidešimties aukštų namo dydžio lėktuvnešiu ir neišgirdau naujo pranešimo: kad ekskursija prasidės valanda anksčiau. Funkcionieriai supanikavo: „Romualdas Grabštas pabėgo!“ – yra pasakojęs Maestro.
O nuo džiazo nepabėgo
Kitas Romualdo Grabšto profesionalaus džiazavimo etapas prasidėjo 1980–aisiais Kauno menininkų namuose. Pavyko suburti džiazo ansamblį, prasidėjo koncertai, išvykos į festivalius Maskvoje, kitus miestus. Tačiau po kelerių metų muzikas sulaukė intriguojančio pasiūlymo: režisierius Gediminas Sederavičius pakvietė į Marijampolę dirbti įkurto profesionalaus teatro muzikinės dalies vedėju.
„Man labai ten patiko, turėjau puikias sąlygas, bendraminčių. Gyvai muzikuodavau spektakliuose, buvau lygiavertis jų dalyvis. Darbas Marijampolės teatre buvo vienas įdomiausių ir kūrybiškiausių mano gyvenimo etapų. Teatre yra tiek įdomių, išoriškai nepastebimų dalykų...“ – prieš keletą metų kalbėjo Maestro.
Bet likimas neišvengiamai siekė sugrąžinti Romualdą prie džiazo. Jau atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Romualdas Grabštas kartą Kaune sutiko žmogų, kuris pasiūlė vadovauti naujai besikuriančiam orkestrui – Kauno bigbendui. Nors tokios patirties jis neturėjo, bet pasvarstęs ryžosi rizikuoti. „Pradžia buvo sunki. Teko formuoti repertuarą, ieškoti kūrinių, gaidų, profesionalių, gebančių džiazuoti muzikantų. Tačiau susigrojome – tapome vieninga komanda, kaip ir krepšinyje“, – prieš keletą metų džiaugėsi muzikas.
Romualdas dažnai kartodavo, kad jo misija – ne pakartoti kieno nors kelią. Jis nori kurti savo kompozicijas arba kitų kūrinius aranžuoti savaip. Savo kelio paieškos paskatino ir Filharmonijoje jo rengtas viešas džiazo pamokas. Lietuvos didžiuosiuose miestuose įvyko keliolika teminių vakarų („Smuikas džiaze“, „Džiazas ir kinas“ ir kt.). Per Kauno bigbendo pamoką „Fokus marokus“ su
Nacionalinės premijos laureatu Petru Vyšniausku vaidinti pantomimą, groti tamtamais į sceną ropštėsi net trimečiai pypliai.
Negąsdino vienišiaus gyvenimas
Romualdas Grabštas iš dviejų santuokų turėjo tris suaugusias dukras. Buvo jau ir seneliu tapęs. Žmona, daug metų išdirbusi prekyboje, buvo energinga, veikli moteris. Nenorėjo sėdėti namie, tad išvyko dirbti į Angliją. Maestro jau keleri metai gyveno vienas, atsidėjęs tik savo darbo ritmui ir rūpesčiams.
„Kai matai, kad šiandien yra taip, o ir rytoj kitaip dar nebus, nebegrauži savęs, pasineri į darbus ir gyveni,“ – filosofiškai sakydavo muzikas. Susitaikyti su vienatve jam padėjo valingas Ožiaragio būdas. Kaip ir prieš dvidešimt metų – mesti rūkyti, nors iki tol buvo trauktos stipriosios „Avrora“ be filtro. Patyręs, kad organizmas sunkiai toleruoja alkoholį, R. Grabštas jo irgi beveik atsisakė.
„Bigbendo reikalai pasiglemžia didžiąją dalį mano laiko ir minčių“, – yra prisipažinęs muzikas. Kauno bigbendą Romualdas Grabštas ne sykį yra rėmęs ir asmeninėmis lėšomis. Muzikas sakydavo: „Kartais pasvajoju, kad, jei turėčiau daug pinigų, tas orkestras – nesvarbu, kad jis ne mano nuosavas – grotų kitokiais instrumentais, mes turėtume kitokią aparatūrą ir labai smarkiai pajudėtume į priekį.“
Kauno bigbendo vadovas negarsėjo bohemišku gyvenimo būdu ar skandalingais romanais. Jis mėgo gamtą ir geriausiu poilsiu vadino buvimą savo sodyboje Ignalinos rajone prie Ūsių ežero. Ten išsiyręs valtimi klausydavosi vandens, vėjo ir paukščių. O muzikos klausytis mėgdavo ramiai ir vienumoje. Sakydavo, kad ji jam – intymus dalykas. Beje, savo malonumui Romualdas Grabštas daugiausia klausydavosi klasikos, o ne džiazo. „Esu įsitikinęs, kad džiazas atėjo iš klasikos. Turintys puikų klasikinės muzikos bagažą visuomet būna geri džiazmenai“, – buvo įsitikinęs Kauno bigbendo Maestro.
