Visada ant permainų slenksčio, visada ant ribos, visada „tarp“. Galima sakyti, kad tokia autoritetingos lietuviškos mados pasaulio personos Jolantos Talaikytės lemtis, taip pat galima sakyti, kad tai jos pačios – stiprios asmenybės ir kūrėjos – pasirinktas kelias, provokacija, nukreipta prieš ramią gyvenimiškos ir meninės kasdienybės tėkmę.
Vienoje iš kelių Senamiesčio vietų, kuriose darbo dieną paprastai galima sutikti Jolantą Talaikytę, svečiuojuosi jau ne pirmą kartą. Dailės akademija – trumpiems pokalbiams, Vilniaus modelių namai – ilgesniems interviu, pasidarau mintyse išvadą remdamasi bendravimo su šia menininke patirtimi ir nudžiungu, kad visada visur skubančios pašnekovės dienotvarkėje šis interviu paskutinis.
Nors niekur neskubėdamos gurkšnojame arbatą jaukiame Vilniaus modelių namų kabinete, jaučiu aplink straipsnio heroję tvyrančią energingą, dinamišką aurą. Pasijuntu kalta, kad į įtemptą Jolantos Talaikytės darbotvarkę įsiterpiu aš ir kiti mano kolegos, prašydami atsakyti į klausimus, dalyti patarimus ar fotografuotis. „Tokia mano profesijos dalia“, – nuramina pašnekovė, tačiau pasiteirauja, ar vis dėlto negalėtų atsakyti į klausimus raštu. Nesutinku ir žinau, nesigailėsiu. Papasakoti ji turi daug daugiau, nei pati tikisi.
- Jus pasirinkome neatsitiktinai – gvildename mados grįžtamumo ir cikliškumo klausimus. O Jūsų, kaip žinome, kūryba ir akademinė veikla trunka ilgus metus. Esate ne tik kūrusi dešimtims mados sezonų, išleidusi dešimtis studentų kartų, bet ir patyrusi ne vieną revoliucinį, kritinį, krizės laikotarpį.
Taip, be to, mano pačios kūrybinis kelias nebuvo labai tiesus, į tikslą teko keliauti ir aplinkkeliais... Baigusi vidurinę mokyklą norėjau stoti į tuometinį S. Žuko dailės technikumą, kostiumo dizaino specialybę, tačiau aplinkybės man buvo nepalankios – neįstojau. Po to ir į Vilniaus dailės technikumą (dabartinę Dailės akademiją) patekau ne iš karto. Taigi mano kelias, manau, buvo ilgesnis nei daugumos dizainerių.
Teko dirbti avalynės fabrike, tiesa, labai kūrybiškoje aplinkoje, kur išties daug ko išmokau. Tačiau darbas su oda nebuvo mano išsvajotas tikslas. Pasijutau pagavusi svajonę, kai pradėjau dirbti Vilniaus modelių namuose, juolab kad po metų įstojau į tuomet kilmingų panelių mokykla vadintą Dailės institutą.
- O drabužių dizainere norėjote tapti iš pašaukimo ar dėl to, kad tai buvo madinga ir siekėte būti ta vadinamąja kilminga panele...
Tapti kilminga panele niekada nebuvo mano tikslas, nes vidumi jaučiausi pakankamai kilminga. O kada pirmą kartą sužinojau apie drabužių dizainą – net nepamenu. Tik žinau: „Bangos“ žurnalą pirkdavau jau šeštoje klasėje. Šį leidinį man buvo labai svarbu turėti, nors jis tada kainavo didžiulius pinigus. Pavyzdžiui, mano dailės pamokos mėnesiui kainavo 35, prancūziški kvepalai – 25, o štai „Bangos“ žurnalas – 5–7 rubliai.
Jolanta Talaikytė pasakoja, kad tais laikais drabužių modeliavimas Dailės institute buvo suprantamas labai primityviai: yra marška su iškirptu kaklu, o visa kita – piešk ar aplikuok ant jos.
Dabar tai tiesiog tapyba ant šilko, o tada buvo laikoma drabužių modeliavimu. Paprasta, estetiška, elegantiška ir moteriška – dėl šios priežasties drabužių modeliavimo specialybės siekė dauguma kilmingų ir turtingų panelių. „Tačiau labai džiaugiausi, kad man pradėjus studijuoti akademijoje vyko didžiulės permainos, o svarbiausia, visa krypo į gera: keitėsi dėstytojai, mokymo programa, drabužių modeliavimo samprata.
Tiesa, siekdama tikslo aplinkkeliais jau prieš studijas buvau išsiugdžiusi gerus techninius drabužių modeliavimo, konstravimo, siuvimo įgūdžius. Dailės institutas man davė stiprų meninį išsilavinimą. Juo labiau kad paraleliai dirbau Vilniaus modelių namuose, kuriuose buvo kuriama tikroji mada“, – patirtimi dalijasi drabužių dizainerė.
- Suprantama, kad tuometinis ir šiandienos mados pasaulis radikaliai skiriasi. Gal galėtumėte apibūdinti esminius skirtumus?
Tarybinė mados mokykla iš Vakarų buvo perėmusi geriausią mados kūrimo modelį ir adaptavusi pagal savo sistemą. Jau tada buvo žinoma, kaip sukurti gerą kolekciją ir deramai ją pristatyti. Šiandien nieko labai nauja neįvyko, nieko radikaliai nauja nebuvo atrasta. Skirtumas tas, kad dabar informaciją mes gauname tiesiogiai iš Vakarų ir viso pasaulio, ji nebėra pritaikyta, adaptuota, atrinkta. Kitas esminis skirtumas – tais laikais nebuvo mados verslo, pastarasis atsirado tik įsitvirtinus kapitalizmui.
Lietuvos mados „aukso amžiumi“ Jolanta Talaikytė vadina laikotarpį, kuris buvo prieš 15–20 metų. Pašnekovė tikina, kad tai, prie ko šiandien grįžta pasaulis (ekologija, natūralūs audiniai, glaudus ryšys su tautiniu paveldu ir t. t.), mes jau turėjome: nors ir nespėjome su laiku, vis dėlto mes buvome savotiškas avangardas. „Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vyko solidūs mados renginiai, į Lietuvą atvykdavo garsūs mados korifėjai.
„In Vogue“ festivalis buvo puikus pavyzdys, kaip žmonėms reikėjo mados, – su nostalgija prisimena patyrusi mados pasaulio senbuvė. – Tuo metu iškilo stipriausia mūsų dizainerių grupė „7+“. Nors ir dabar matyti didelis individualių kūrėjų potencialas, šiandien tarsi vykdomas savotiškas talentų genocidas. Daroma viskas, kad vaikai nuo mažumės negalėtų kurti, tobulėti, ką jau kalbėti apie subrendusių menininkų palaikymą.“
Pokalbis su Jolanta Talaikyte, priešingai nei kai kurios temos, linksmas, gyvas ir paprastas. Nuoširdi ir nuotaikinga asmenybė žavi ne tik savo kūrybine energija, bet ir prie arbatos puodelio besiliejančiu humoru, taip pat tiesumu, natūralumu. Apie dalykus, kuriuos kiti ignoruoja, apipina paskalomis, išpučia burbulą arba apjuodina, mano pašnekovė kalba paprastai, nieko neįžeisdama, bet ir nesidrovėdama savo nuomonės.
- Kokie Jūsų santykiai su kolegomis?
Sakoma, kiek lietuvių, tiek partijų. Tačiau iš tiesų, kai reikia, susiburiame. Ir mes, dizaineriai, pagaliau supratome: nėra dėl ko peštis, nėra ko dalytis. Lietuvoje apie mados verslą kalbėti sunku. Mūsų mados kūrėjai turi idėjų, geba kurti vienetinius modelius, juos pristatyti, tačiau kai prieinama prie plėtojimo klausimo, tenka sustoti. Pas mus mados vadybininkai tiesiog nesusitinka su menininkais. O menininkas niekada nebus vadybininkas.
Mada yra labai brangi prekė, išlaikoma parfumerijos, kosmetikos, interjero, dovanų linijų ir t. t. Dizaineris turi kurti drabužius kaip visi arba turėti labai garsų vardą. O išgarsėti plačiajame pasaulyje gyvenant provincijoje yra labai sudėtinga.
Jolanta Talaikytė prisipažįsta, kad būtent nenuspėjama mados kūrėjos ateitis Lietuvoje verčia ją dirbti keliomis kryptimis – dėstyti akademijoje, kurti drabužius kompanijai „Rožė“, eiti Vilniaus modelių namų vyriausiosios dizainerės pareigas ir tik tai, kas lieka, skirti individualiai kūrybinei veiklai. Tiesa, visas savo veiklas kūrėja myli ir dažnai pasidžiaugia, kad išblėsus kūrybiniam įkvėpimui gali pasinerti į mechanišką darbą ar atvirkščiai.
„Skirtingos veiklos užpildo mane kaip asmenybę, – tikina menininkė. – Na, o darbas akademijoje yra daugiau mecenatiška veikla: atiduodi save, savo patirtį, o už tai gauni jaunatviškos energijos.“
- Kokios kūrybinės nuotaikos tvyro, kurios mados kryptys pastaruoju metu yra prigijusios Dailės akademijoje?
Buvo laikas, kai visi siekė globalizuotis, susilieti su pasauliu. Šiuo metu matoma atsigręžimo į savo šaknis tendencija, etninio, tautinio prado puoselėjimas. Taip pat aktualios ekologijos, etikos problemos madoje.
- Pokalbio metu net keletą kartų paminėjote mados ir etikos problemą. Ką turite omenyje?
Tai mados verslo nusikaltimai gamtai ir žmogui: žudomi gyvūnai, išmetami, deginami drabužiai, teršiama aplinka, vyrauja sintetikos kultas, pigios darbo jėgos išnaudojimas, kopijavimas, svetimų minčių pateikimas kaip savo ir t. t. Štai šiandien Lietuvoje Statkevičių siekia pakeisti Petruškevičius. Statkevičiaus nebereikia, jis per brangus – norisi pigiau, greičiau, paprasčiau.
Jolanta Talaikytė įsitikinusi, kad tik racionalus požiūris į madą gali būti etiškas ir nekenksmingas nei aplinkai, nei pačiam žmogui.
„Prieš perkant ar išmetant drabužius reikia gerai pagalvoti. Žinoma, šiandien pigių drabužių era ir taip elgtis sunku“, – svarsto drabužių kūrėja. Ji ir pati sutinka, kad masinės gamybos drabužių neverta saugoti – jie neturi jokios išliekamosios vertės. Būtent todėl mūsų dienomis toks madingas ir taip vertinamas vadinamasis vintažas.
„Anksčiau drabužis buvo traktuojamas kaip didžiausia prabanga ir saugomas kaip meno kūrinys“, – pasakoja kostiumo istoriją išmananti specialistė. Anot jos, šiandien norint būti madingam reikia mokėti rasti balansą tarp masinės produkcijos ir vertingų vienetinių, autentiškų ar vintažinių daiktų.
- Pakalbėjime ne apie sezoninius, o apie istorinius, idėjinius mados ciklus, kai į madą grįžta tos pačios mūzos ir tie patys mados elementai. Kaip nuspręsti, kurį mamos, močiutės ar savo anksčiau įsigytą daiktą verta saugoti, kurio ne?
Suvokti mados ciklus labai sudėtinga, tačiau moksliškai įrodyta, kad mada sukasi spiralės principu: eina ratu, bet kartu kyla į viršų. Nauji dalykai atrandami transformuojant jau žinomus. Jei sugebi pajausti šios dienos momentą ir „apžaisti“ vakarykštį – visą laiką suksies mados cikle.
Jeigu kas nors vis dar tiki, kad mados ciklas šiandien yra nevalingas procesas, deja, klysta.
Tai mados verslo diktatūra, o šio žaidimo taisyklės paprastiems mirtingiesiems neprieinamos ir nesupaisomos –diskutuojame su Jolanta Talaikyte.
„Kas iš to, kad prieš penkerius metus aš sukūriau kelnes pažemintu tarpkoju. Jos nebuvo populiarios, jų niekas nepirko. Tačiau dėl to aš tikrai nesikankinu. Džiaugiuosi, kad įžvelgiau būsimą tendenciją, o šiais metais šį modelį pakartojau komercinėse kolekcijose“, – atvirauja drabužių modeliuotoja. Pasidomiu, kuriuos vis dėlto mados laikmečius dažniausiai atkartoja mados ciklas: „Kiekvienų metų tendencijose prisimenamas retro, tik su vis kitokiu atspalviu: trečiasis, penktasis dešimtmetis, pokaris, disko. Taip pat pirmykštės bendruomenės aprangos elementai: susiaučiami, vyniojami drabužiai, rokokas, barokas, viktoriada.“
„O kuris mados laikmetis labiausiai žavi Jus?“ – smalsauju. Ir nė kiek nenustembu gavusi atsakymą, kad tai tarpukaris, Ch. Dioro, E. Schiaparelli laikai, kai moterys buvo išsiilgusios tikrojo moteriškumo – moteriško silueto, trapumo, žavesio.
Dauguma Jolantos Talaikytės kolekcijų aukština moteriškumą, dvelkia elegancija ir Dioro laikų nostalgija – to neužgožia griežtos, simetriškos konstrukcijos, grafiškos drabužių linijos ar nuosaikus, asketiškas koloritas. Jolanta Talaikytė išsitaria, kad jai imponuoja olandų mados mokyklos modeliavimo samprata, formos transformacijos galimybės. „Ji tarsi laužo tradicinį drabužių dizaino suvokimą, tačiau pateisina tiesioginę modeliavimo reikšmę“, – priduria modeliuotoja.
- Kokios kūrybinės mintys sukasi Jūsų galvoje pastaruoju metu?
Gilinuosi į mūsų kultūros praeitį ir iš jos semiuosi įkvėpimo – etninius motyvus bandau pritaikyti šiuolaikiniame dizaine. Lietuvių tautinis paveldas – neišsemiamas idėjų gausybės ragas. Štai dabar vykstančioje baltų parodoje pro senovinius ir šiuolaikinius juvelyrinius dirbinius praeini kaip pro to paties laikmečio gaminius. Takoskyra tarp praeities ir dabarties labai siaura. Viskas jau sukurta, tačiau kodėl gi neinterpretavus savaip.
- Baigiant būtų įdomu sužinoti, kokią įsivaizduojate mados ateitį.
Etišką, moralesnę, nei yra šiandien. Tuo noriu tikėti, nes profesinėje srityje esu nepataisoma optimistė ir naivuolė. Naiviai tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį.
Trumpas dosjė
Pirmoji akistata su mada. Dar vaikystėje rūpėjo piešti ne ką nors kita, o drabužius.
O jei dabar galėtumėte iš naujo rinktis... Tapčiau drabužių dizainere.
Ko netoleruojate madoje? Aulinukų, paltų ir užsilikusios vasarinės rankinės. Kas tai – užmaršumas, neatidumas, nepagarba sau?
Genialiausi mados atradimai, kuriais mėgaujatės pati. Demokratija ir stilių mišinys. Mada nebėra diktatoriška, ji skatina mąstymą ir kūrybiškumą.
Lapkričio žurnalo „Express Mada“ numeryje skaitykite:
Dievinti ar nekęsti: sezono tendencija - kailis
Pavasarinis pranešimas: 2010 metų pavasario - vasaros kolekcijų apžvalga
Mada grįžta. Juozas Statkevičius apie mados ciklus
Paltas: naujojo vyriškumo pamatas. Stilingų ir šiltų drabužių paieškos
Prancūziško ilgesio namai. Provansiško ir paryžietiško stiliaus interjeras.
