O kiek kartų mes patys sakome ką nors panašaus? Surinkus visas tokias mūsų įprastines frazes ir jas surašius, kaip manote, kas išeitų? Monotoniškai vienodas rinkinys pamokymų, nurodymų, „paskaitų“.
Mūsų gerieji pagalbininkai psichologai, ištyrę tėvų ir vaikų bendravimo stilių, išskyrė keletą automatinių suaugusiųjų atsakymų tipų, kurie panaikina bet kokias pastangas susikurti sveikus santykius su augančia karta.
„Susirink daiktus! Nueik į parduotuvę! Nedelsiant išjunk televizorių!“ – šios frazės, skambančios kaip įsakymai, paliepimai, vaikui parodo, kad tėvai dabar yra tolimi nuo jo problemų, nenori įsijausti į jo būseną, negerbia jo savarankiškumo.
„Jei nebaigsi verkti, aš išeisiu“, „Jei neateisi laikui, aš tau tokią pirtį užkursiu!“, „Jei tai dar kartą pasikartos, maža tau nepasirodys“ – jei vaikas patiria nemalonius išgyvenimus, tai grasinimai ir ribojimai jį veikia gniuždančiai, stumia dar giliau į aklavietę ir gali sukelti agresiją tėvų atžvilgiu.
„Turi gerbti vyresniuosius“, „Visi normalūs žmonės privalo dirbti“, „Tu privalai elgtis taip kaip pridera“ – tokias frazes vaikas nuo savęs baido tartum įkyrias muses: „Mama, tu jau sakei tą tūkstantį kartų“. Šios frazės vaiką tik erzina ir nieko neišmoko.
„O aš tavo vietoje pasielgčiau štai taip“, „Manau, tau reikėtų liautis bendrauti su tuo berniuku“, „O tu pabandyk pasakyti...“ – kad ir dėl ko bepasiskųstų mūsų vaikas, visuomet turime paruošę gausybę atsakymų apie tai, kaip pasielgti reikėjo ir kaip nereikėjo. Tačiau vaikai anksčiau ar vėliau pradeda priešintis mūsų patarimams ir iš anksto paruoštiems sprendimams: „Lengva tau kalbėti, kai pačiai taip nebuvo“, „Ir be tavęs susitvarkysiu“.
Už šių vaiko reakcijų slypi jo noras pačiam priimti sprendimus, būti nepriklausomam nuo tėvų. Sutikite, ir mums, suaugusiems, ne visuomet malonu klausytis svetimų patarimų.
„Sakiau aš tau nežiopsoti į šonus, štai ir prisidarei klaidų“, „Kiek kartų esu tave įspėjusi, kad iš to nieko gero nesigaus“ – logiškos išvados, notacijos ir „paskaitos“ pamažu sukelia tai, ką psichologai vadina „psichologiniu kurtumu“. Vaikai liaujasi reaguoti į mūsų frazes ir atsako: „Atstok, atsibodo, kiek gi galima, jau pakaks“.
„Na, kas per vaikas“, „Ir vėl viską sugadinai“, „Į ką tai panašu“, „Amžinai tu tą ir aną“ – turbūt ir patys neneigsite, kad tokios frazės neatlieka jokios auklėjamosios funkcijos, o vaikams sukelia arba gynybinę reakciją (atsakomąjį puolimą, supykimą), arba liūdesį, nusivylimą, kas lemia prastą savęs vertinimą. Tokias frazes mes išsakome būtent automatiškai, kartais dėl savo bejėgiškumo pakeisti situaciją. O vaikui gali pamažu stiprėti įsitikinimas, kad jis yra nemylimas ir visiems tik trukdo.
„Žinau, esi piktas vien dėl to, kad tau nebuvo leista žiūrėti televizorių“, „Aš tave kiaurai matau“, „Na, ir vėl susipešei?“. Visi šie „žinojimai“ ir interpretacijos skaudina vaiką. Be to, suaugusieji tartum siaurina vaiko sielos ribas, visus gilius išgyvenimus sutalpindami į kokius nors banalius dalykus, o vaikas dėl to pradeda jaustis taip, lyg jo niekas nepažinotų ir nesuprastų.
Kiekvienoje šeimoje yra savų, kitokių automatinių tėvų reakcijų į vaikų elgesį. Pabandykite vieną kitą savaitėlę stebėti, po kokių jūsų pasisakymų vaikas pradeda elgtis „neteisingai“ ir pasistenkite suprasti, ko būtent reikia vaikui.
Taip pat galima atlikti nedidelį eksperimentą. Vieną dieną bendraudami su vaiku atsisakykite bet kokios kritikos, priekaištų, pamokymų ir kitų automatinių reakcijų. Vietoje jų naudokite drąsinančias, skatinančias frazes – ir su priežastimi, ir be jos. Pamatysite, kaip reaguos jūsų vaikas ir daug ką suprasite.
