Šiais metais aktorius įkūrė improvizacijos ir transformacijos teatro mokyklą, kurioje visi norintieji, nepaisant amžiaus bei profesijos, mokomi ne tik teatro improvizacijos, bet ir asmenybės ugdymo, augimo, keitimosi. Ilgai buvusi tik mėgėjų humoristų priemone, skirta publikai prajuokinti, improvizacija, šiandien lipdoma aktoriaus rankų, tapo profesionalaus teatro metodu, peržengiančiu teatro ribas ir prasiskverbiančiu iki giliausių sielos ir pasąmonės klodų.
Apie improvizacijos aktualumą šiandieniniame gyvenime su aktoriumi Andriumi Žebrausku kalbasi „Šeimininkės“ korespondentė Edita Gruiniūtė.
- Ne kartą esate sakęs, kad būti aktoriumi apsisprendėte atsitiktinai – nežinojote, kur daugiau stoti. Tačiau pirmieji studijų metai nebuvo lengvi: vienas iš režisierių netikėjo, kad galite būti aktoriumi, ir Jums nuolat tai teigė. Ar nekilo minties tiesiog viską mesti?
Buvo, bet antrame kurse pradėjo dėstyti režisierius R. Tuminas, kuris pasakė, kad būsiu aktoriumi. Kiekvienam jaunam žmogui labai reikia padrąsinimo, man jo taip pat reikėjo ir džiaugiuosi laiku sutikęs mane įkvėpusį mokytoją. Manau, kad kiekvienas žmogus turi ką nors svarbaus, kas tik jam duota, o tikro gero mokytojo uždavinys – padėti visam tam atsiskleisti.
- Kokie personažai, charakteriai artimiausi Jūsų širdžiai?
Visada lengviau vaidinti įvairius blogiukus. Jie yra ryškesnių spalvų, daugelis jų yra atitolę nuo tavęs paties, todėl įdomu pasižvalgyti po kitas teritorijas. Vaidinti teigiamus, harmoningus herojus iš tiesų sunku. Reikia dramos.
- Tačiau, norint šį tą perteikti, ar nereikia pačiam to turėti?
Niekas nežino, kas slypi kiekviename iš mūsų. Esame paslaptis, ir kokios mūsų galimybės, galime sužinoti tik bandydami įvairias kaukes, įvairius personažus, energijas. Tik tada supranti, ką tu gali, ar turi to dramatizmo. Tiesą sakant, dramatizmo kiekvienas turi pakankamai, tačiau ne kiekvienas jį kasdieniame gyvenime išreiškia – jis neįgauna formos.
- Ar jį būtina išreikšti?
Kiekvienas tai turi pats spręsti. Kasdien praktikuoju penkių ritmų šokį. Dešimt dienų šokant po šešias valandas, kūnas juda, ištirpsta visi sąlygiškumai ir taip tampi visiškai be kaukių. Kokios emocijos atsiranda, taip ir šokame. Pyktis, baimė, liūdesys ar džiaugsmas – visos šios vidinės emocijos priimamos ir išreiškiamos judesiu. Lygiai taip ir scenoje – man patinka joje išreikšti tai, kas yra manyje. Kad viskas sutaptų ir neatsitiktų taip, jog viduje esu piktas, o vaidinu gerą.
Vadinasi, stengiatės gyventi be kaukių?
Kuo toliau, tuo labiau. Tačiau dar ne visas kaukes esu išnaudojęs, tad vis dar žaidžiu jomis. Taigi, iš vienos pusės, jas nusiimu, iš kitos – vis dar gausinu. Nors ir taip jų turiu pilną „spintą“, vis ieškau neišbandytų, įvairesnių. Kaukės duoda daug. Visų pirma praplečia energijos diapazoną. Tarkime, galiu bendraudamas užsidėti pelytės kaukę, ir nuo manęs tada niekas nebėgs. Galiu užsidėti smauglio kaukę – tada išsigąs. Turiu daugybę kaukių, kurios man padeda tiek užmegzti kontaktą, tiek nutraukti, tiek įkvėpti save ar kitą žmogų. Jos suteikia galimybę žaisti, būti įvairiam, būti formos, artistiškumo bei kūrybiškumo keitėju.
- Mūsų visuomenėje labai dažnai kalbama, kad jau laikas nusiimti kaukes ir pradėti bendrauti be jų. Tačiau Jūs nemanote, kad jos – blogis, priešingai, skatinate nebijoti jomis žaisti.
Mano žodyne kaukė neturi neigiamos reikšmės. Ją reikia vertinti kitaip, plačiau. Yra įvairių kaukių: veido kaukė gražina veido odą, suvirintojo kaukė apsaugo akis. Ši savaime taip pat nėra bloga. Galiausiai yra įvairių ritualinių kaukių, pavyzdžiui, tibetiečių mirties kaukė, kurią užsidėjus kartą per metus šokamas mirties šokis. Žmogui susitapatinus su ta kauke, nebeskiriant, kur ji, o kur – jis pats, ji tampa „bloga“.
- Jau dešimt metų esate paniręs į improvizacijų teatro veiklą. Šis teatras neturi išankstinio scenarijaus, jame sunku numatyti bent keletą žingsnelių į priekį – tuo jis artimas realiam gyvenimui. Kodėl pasirinkote būtent jį?
Negalėčiau pasakyti, kad jį pasirinkau. Tai jis pasirinko mane. 1998 metais, po paskutinio LIFE festivalio, Rūta Vanagaitė atvežė tris mokytojus, atsovaujančius šiai teatrinei mokyklai, o aš buvau vienas iš aktorių, pakviestų pasimokyti improvizacijos. Kaip tik tada susidūręs su juo supratau, kaip tai įdomu ir naudinga ne tik aktoriui, bet ir apskritai kiekvienam žmogui. Netrukus išvykau tobulintis į Kanadą pas improvizacijos meistrą Keitą Džonstouną (Keith Johnstone). Grįžęs dalyvavau TV laidoje „Pagauk kampą“. O šiandien pats ieškau naujų improvizacijos formų, įkūriau „Andraus Žebrausko improvizacijos mokyklą“.
- Kaip tik šios laidos dėka Lietuvos visuomenė galėjo plačiau susipažinti su improvizacija kaip teatriniu menu – juk iki tol niekas to profesionaliai nedarė. Jus būtų galima vadinti profesionalaus improvizacijos teatro pradininku Lietuvoje. Kuo improvizacija svarbi kiekvienam žmogui?
Viena improvizacijos dalių yra spontaniškumas, kūrybiškumas bei kūryba ir atlikimas tuo pačiu metu. Visa tai būtina ne tik aktoriui, bet ir kiekvienam žmogui, nes pats gyvenimas yra improvizacija. O mokėti kiekvienoje situacijoje elgtis spontaniškai yra įdomu ir niekada neatsibosta. Priešingai, kaskart atrandi vis naujų, įdomesnių dalykų. Improvizacija suteikia laisvės pojūtį, užtikrintumo.
Mokėdamas improvizuoti, supranti, kad iš bet kokios situacijos kokiu nors būdu vis tiek išsikapstysi. Visada yra daug išeities kelių. Improvizuodamas išmoksti priimti kiekvieną situaciją tokią, kokia ji yra, ir atrasti tą kelią.
- Šiandieniniame pasaulyje vis skubame, lekiame, dirbame, kad turėtume saugesnį rytojų. Galbūt improvizacija padeda sustoti čia ir dabar?
Vienas pagrindinių improvizacijos principų yra būti čia ir dabar. Improvizuodamas negali galvoti į priekį. Pavyzdžiui, jeigu improvizuoja du aktoriai, ir vienas iš jų galvoja į priekį, jis nebegirdi, kas vyksta čia ir dabar. Improvizacija gimsta momentas po momento ir primena žmogui, kad ir pats gyvenimas yra „dabar“. Juk paprastai mes tik neigiame šią akimirką ir kuriame iliuzijas, kad jau po jos kažkas bus. Kažkas, kas leis gyventi čia ir dabar. Tačiau gyvenimas visada yra ši akimirka. Netgi planuodami ateitį gyvename dabar. Dažnai, galvodamas apie ateitį, žmogus nebepastebi to, kas vyksta šiuo momentu. Improvizuoti gali visi, ir improvizacija nuolat vyksta. Pavyzdžiui, dabar mes taip pat improvizuojame: jūs užduodate klausimą, tačiau nežinote, ką aš atsakysiu.
- Tačiau improvizacija realybėje yra ne tas pats, kaip teatre. Skiriasi erdvės, baimės pojūtis, o galiausia ir reali pavojaus grėsmė.
Teatrinė improvizacija, kurią aš dėstau, vyksta jai sukurtoje saugioje erdvėje, kurioje galima klysti, nepataikyti. Pasimokius šioje saugioje aplinkoje kur kas drąsiau jaučiamasi gyvenimo „scenoje“, kuri atrodo ne tokia saugi, kaip teatro.
- Tai tarsi žaismingas psichologinis seansas. Ką pasiūlytumėte žmonėms, kurie negali dalyvauti Jūsų seminaruose, nes gyvena kitame Lietuvos krašte, tačiau jaučia poreikį išsilaisvinti?
Prisiminti pagrindines ir archaiškiausias kūrybinės išraiškos priemones – šokį, dainavimą, istorijų pasakojimą, piešimą. Tam skirti laiko gali kiekvienas žmogus. Pasakoti įvairias istorijas arba tiesiog įjungti muziką ir šokti taip, kaip jam norisi. Daryti tai nepaisant, kiek balų už tai kas parašys.
- Tačiau juk yra nemažai žmonių, nesimokančių saviraiškos, esą tai daryti nėra jokios prasmės: į televiziją vis tiek nepateks, o jeigu nėra kam parodyti, neverta nieko ir pradėti.
Išreikšdamas save žmogus gauna kur kas daugiau, nei šlovę. Anksčiau, labai seniai, visi kartu šokdavo, dainuodavo, pasakodavo istorijas, piešdavo ir būdavo psichologiškai sveiki, kitaip nei šiandien. Juk atlikdami ritualą tikrai nesakydavo: „Geriau nešoksiu, nes neturiu klausos“. Depresija atsiranda nuo neišreikštų dalykų.
Žinoma, visada sunku, kai pradedi daryti kažką neįprasta. Labai patinka ši frazė: laisvė yra baimės bijoti nebuvimas. Nebijoti bijoti baimės – štai kas svarbu. Tarkime, bijau, bet aš nebijau to, kad bijau. Apsikabinu tą baimę ir einu į priekį. Juk paprastai išsigąstame baimės ir nieko nebedarome.
Visi esame kūrėjai, kaip vaikai. Tik tol piešiame, šokame, viską darome, kol esame vaikai. O paskui gyvenimas suvaržo, sakydamas, jog darome negerai. Nemažai galima pasimokyti iš kitų kultūrų.
Pavyzdžiui, Balio salos genties žodyne nėra žodžio menininkas. Menininkas ir žmogus yra tas pats žodis. Taip pat nėra ir žodžio „baimė“. Per savo seminarus stengiuosi išvyti šį žodį ir judesiu, improvizacija pažadinti vaiką kūrėją degančiomis akimis. Nedaug reikia, kad tas vaikas, suvaržytas ir pamirštas, kiekvieno viduje atsibustų.
- Viename iš interviu sakėte, kad leidžiate sau būti laimingam. Ką tai reiškia? Juk, atrodo, esi laimingas arba ne.
Iš tiesų taip pasakiau? Kartais žmonės net neleidžia sau būti laimingais. Pavyzdžiui, yra tokia patarlė: nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Jeigu ką radai, nesidžiauk, neleisk sau būti laimingam, nes gali pamesti. Taigi, jeigu ateina laimės jausmas, tikrai nestabdau to tekėjimo po visą organizmą.
- Kiekvienas menininkas užmezga dialogą su jį supančiu pasauliu ir savo darbais kalba, diskutuoja. Apie ką Jums, kaip aktoriui, labiausiai norisi šiandien kalbėti?
Jaučiu šiokį tokį nerimą, kad žmonės neprarastų geros literatūros, gero teatro skonio. Kad, išėjęs į sceną, nerasi klausytojo. Televizijoje, kuri daro įtaką žmonėms, aiškiai viskas prastėja ir banalėja. Dar galima atrasti gražių laidų, tačiau net jose nebelikę svariausių kriterijų, dėl to atsiranda chaosas. Šiandien visas pasaulis gyvena chaose. Tai tam tikras netikrumas, bet kartu ir kūrybinis procesas.
Vis dar tikiu, kad yra jaunų žmonių, trokštančių tikrų dalykų. Sunku nepasiduoti vertybių nukultūrinimui, bet kaip tik to norėčiau palinkėti. Atsitokėti ir pajusti, kas yra mano vertybės, susidėlioti savo kriterijus ir nepasiduoti banalėjimui. Suprasti, kas yra herojai, o kas – tik pseudoherojai, ir sekti pirmaisiais. Geriausius dvasinius mokytojus surasti nesunku – jie vis dar knygose, nuo graikų epochos iki dabar. Skaitydamas gali bendrauti su didžiais žmonėmis, kurie buvo ir kurie išliks.
