Daugiau nei prieš penkiasdešimt metų amerikiečių psichologas Karlas Rodžersas iškėlė mintį, kad tiesiog mylėti vaikus nepakanka. Jo nuomone, juos reikia mylėti besąlygiškai – už tai, kad jie yra, o ne už tai, ką jie daro. Vis dėlto didžiulė dalis šiandienos literatūros apie auklėjimą teigia vaikams mintį apie būtinybę racionaliai naudoti savo meilę. Apie tai mąsto amerikiečių rašytojas Elfi Kon, knygos „Besąlygiška tėvų meilė“ autorius.
Už ką tu mane myli?
Pavyzdžiui, knygoje „Šeima – pirmoje vietoje“ Filas Makgriu kalba apie tai, kad vaikiški poreikiai turi būti išpildyti priklausomai nuo aplinkybių, ir atpildas turi ateiti tik tada, kai vaikas elgiasi taip, kaip nori tėvai. Jis priduria, kad vaikui pati geriausia valiuta yra tėvų pritarimas.
Šią mintį palaiko Džo Frost, knygos „Superauklė“ autorius. Savo knygoje jis taip pat rašo apie tai, kad meilė, dėmesys ir gerumas – geriausias atpildas vaikui, ir patikslina, kad nuo jų reiktų susilaikyti, jei vaikas elgiasi blogai. Kai vaikas atsiprašys, gerieji jausmai gali grįžti.
Tokio pobūdžio praktika skatina vaiką galvoti, kad jis mylimas tik tuomet, kai elgiasi taip, kaip nori jo tėvai. Jis turi užsitarnauti meilės – tai pagrindinis „sąlygiško“ auklėjimo principas, kuriame pagyrimas tampa kontrolės metodu.
Meilė neturi būti pateisinama
2004 metais Izraelio mokslininkai Avi Assor ir Gai Rot atliko tyrimą. Jie paklausė studentų, už ką juos mylėjo tėvai. Ar jiems atrodė, kad tėvo ir mamos požiūris į juos priklausė nuo to, kaip jiems sekėsi mokykloje ar būreliuose? Išaiškėjo, kad vaikai, kurie meilės susilaukdavo mainais už pasiekimus, buvo labai aktyvūs ir veiklūs. Tačiau jų paklusnumo kaina buvo labai didelė.
Pirma, jie daugiau nei kiti buvo linkę pykti ant savo tėvų ir jausti jiems neprielankumą. Antra, jie prisipažįsta, kad stengėsi tik todėl, kad buvo spaudžiami, o ne todėl, kad tai buvo jų tikras pasirinkimas ir noras. Trečia, jų laimė, kurią sukeldavo sėkmė, būdavo trumpalaikė, o po euforijos iškart sekdavo gėda ir kaltės jausmas.
Assor ir jo kolegos taip pat apklausė suaugusias moteris. Išaiškėjo, kad moterys, kurios vaikystėje jautė, kad tėvai jas myli tik tada, kai jos pateisina jų lūkesčius, suaugusios toliau juto meilės stygių. Ir svarbiausia, auklėdamos savo vaikus, šios moterys nesąmoningai naudojasi motiniška meile kaip valdžios instrumentu.
Efektyvu ar ne?
Šiemet atliktame tyrime paaiškėjo, kad „sąlygiška“ tėvų meilė yra prasta mintis ir pagyrimų naudojimo atveju (kai vaikas pasiekia sėkmės), ir peikimų atveju (kai vaikui nepasiseka). Pirmasis sukelia vaikui prievartos jausmą, antrasis – neigiamus, maištingus jausmus tėvų atžvilgiu.
Vis dėlto ne visi pasirengę paneigti „sąlygiškos“ meilės efektyvumą. Pavydžiui, australų psichoanalitikas Bruno Bettelheimas mano, kad „laikinas meilės atėmimas yra vienintelis veiksmingas metodas, kai žodžių nebepakanka“. Kanados psichologas Albertas Bandura mano, kad „besąlygiška“ meilė „gali paversti vaikus bevaliais ir visiškai nesukeliančiais simpatijos“. Deja, empirinių tyrimų, galinčių patvirtinti jo žodžius, nėra.
Nepaisant kritikos, „besąlygiškos meilės“ idėjos reklamuotojas Elfi Kon mano, kad ši metodika veikia, ypač derinant su asmeniniu palaikymu. Jis pataria išaiškinti vaikui vienų ar kitų reikalavimų priežastis, suteikti daugiau laisvės priimant sprendimus, drąsinti nemanipuliuojant, o svarbiausia – įsivaizduoti, kaip viskas atrodo jo akimis.
