Vertimas – ir menas, ir darbas
„Latvių autorių kūrybos dalis tarp mano vertimų didžiausia. Kaimynų literatūrą gerai pažįstu, mėgstu ją. Daug dvasinio pasitenkinimo teikė darbas verčiant žymios rašytojos Reginos Ezeros tris romanus, latvių klasikų Anos Saksės ir Karlio Skalbės pasakas. Šį žanrą mėgstu – esu išvertusi iš prancūzų kalbos Žorž Sand, Marie Catherine d’Aulnoy pasakas. Man labai svarbu, kad rašytojo kalba būtų turtinga, graži. Kai imiesi lietuviškai prakalbinti tikrai vertingą knygą, jokios vertėjo kelyje pasitaikančios kliūtys negąsdina“, – kalba R. Zajančkauskaitė.
Vertimas yra ir menas, ir daug kantrybės, kruopštumo reikalaujantis darbas. Visais laikais geru vertėju buvo laikomas tas, kuris puikiai moka tiek užsienio, tiek gimtąją kalbą, nusimano apie literatūros procesą, gali įsijausti į verčiamo kūrinio autoriaus stilių ir jį atitinkamai perteikti. Dar viena būtina savybė – nesibodėti naršyti po žodynus ir enciklopedijas, tikslinantis prasmes, ieškant paaiškinimų.
1974 metais baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę Renata dirbo „Vagos“, „Šviesos“ leidyklose, vėliau užsiėmė kūrybiniu darbu pagal sutartis. Pirmoji jos išversta knyga buvo Anos Saksės „Pasakos apie gėles“, pasirodžiusi 1969 metais.
Močiutės įduotas kraitis
Visai neatsitiktinai šis ir daug kitų vėlesnių vertimų buvo iš latvių kalbos. Kodėl? Kurgi Renata, gyvenanti ūksmingo sodo apsuptame name Kauno Žaliakalnyje, taip gerai išmoko latviškai?
„Aš gimiau Biržuose, netoli Latvijos sienos. Užaugau su latviškomis lopšinėmis ir pasakomis, nes mano močiutė buvo latvė. Tai padėjo man šią kalbą išmokti ne iš vadovėlių, o prasismelkiant iki pat jos gyvybės šaknų. Geras kalbos mokėjimas yra puikus instrumentas, padedantis pažinti ne tik kaimynų literatūrą, bet ir folklorą, istoriją“, – sako Renata. Deja, dabartiniais laikais tos pažinties betarpiškas atnaujinimas kainuoja brangiai. Vertėja, latvių kalbą gliaudanti kaip riešutus, savęs dažnomis kelionėmis į Latviją palepinti negali.
Tarp svarbiausių savo vertimų Renata įvardija tris Reginos Ezeros romanus – „Neregima ugnis“, „Prievarta“, „Išdavystė“, Alberto Belo knygas „Šauklio balsas“, „Slėptuvė“, Dagnijos Zigmontės „Laintų prakeikimas“, Anos Saksės „Pasakas apie gėles“ ir „Milžino šauksmas“, Uldžio Germanio „Latvių tautos nutikimai“ (populiariai parašyta Latvijos istorija), Zentos Maurinios „Knyga apie žmones ir daiktus“.
Vertėjos dėka skaitytojus pasiekė populiarūs lenkų rašytojo Tadeušo Dolengos–Mostovičiaus romanai „Žiniuonis“, „Profesorius Vilčuras“ (beje, mūsų žiūrovai kino ekranuose matė pagal šias knygas sukurtą lenkų melodramą „Žiniuonis“). Iš prancūzų kalbos Renatos Zajančkauskaitės versti kūriniai – Aleksandro Diuma „Vilkų vadas“, dvi pasakų knygos. Yra išvertusi ir vadovėlių, pedagoginės literatūros iš rusų bei kitų kalbų.
„Laisvalaikiu mėgstu klausytis klasikinės muzikos, skaityti, mokytis kalbų. Mano gyvenimo devizas: gyvenk pats, ir leisk gyventi kitiems“, – sako vertėja.
Kaimynų istorijos pasididžiavimas
Vienas naujausių Renatos Zajančkauskaitės darbų – leidyklai jau įteiktas latvių rašytojo Aleksandro Gryno (1895–1941) romano „Tobagas“ vertimas. Šis romanas pasakoja apie unikalų XVII a. Latvijos istorijos laikotarpį.
Tikras aukso amžius buvo tas metas, kai Kuršo kunigaikštystę valdė (1642–1682) didelis savo tėvynės patriotas hercogas Jokūbas. Puikiai išsilavinęs, daug keliavęs po pasaulį, jis ypač žavėjosi tuomet klestėjusia Olandija. Hercogas panūdo pasiekti, kad lygiai taip pat iškiltų ir jo gimtasis kraštas.
Jokūbo valdymo laikais Kurše neregėtai suklestėjo amatai, pramonė, jūrininkystė, buvo sudarytos prekybos sutartys su Anglija, Ispanija, Prancūzija ir Portugalija. „Ventspilyje pastatyti laivai raižė pasaulio jūras, juos noriai pirko Prancūzija ir Anglija. Ar galite patikėti, kad to meto Kuršas turėjo didesnį laivyną nei Prancūzija? Skamba kaip fantastika, bet tai – tikra tiesa“, – nustebina istorijos detalėmis vertėja.
Tragiškas „Tobago“ autoriaus likimas
Kuršo hercogas norėjo turėti ir kolonijų, pasakoja Renata Zajančkauskaitė. 1640 metais iš vieno anglų grafo jis nusipirko netoli Pietų Amerikos esančią derlingą Tobago salą, o kiek vėliau ir Šv. Andriejaus salą Afrikoje, Gambijos upės žiotyse. Į ten buvo siunčiami kolonistai, statomi fortai. Į Tobagą pirmuoju reisu su visa manta išplaukė net 80 kolonistų šeimų.
„Deja, toks Kuršo kunigaikštystės suklestėjimas kėlė juodą pavydą Vakarų Europai. Ypač niršo Olandija ir Ispanija, taip pat turėjusios kolonijų Pietų Amerikoje. Tobage įsitvirtinę kuržemėnai buvo stumiami iš salos, jų sodybos deginamos, žmonės žudomi. Išliko tik vienas kitas. Kaip teigia latvių istorikas Uldis Germanis, dar ir dabar Tobage galima sutikti žmonių pavarde Kurland (Kuržemietis)“, – atskleidžia Renata.
Šie įspūdingi Latvijos istorijos epizodai ir paskatino garsų latvių rašytoją Aleksandrą Gryną parašyti romaną „Tobagas“, greitai tapusį bestseleriu. „Kelių istorinių romanų autorius Grynas buvo tarp labiausiai skaitomų prieškario Latvijos rašytojų. „Tobagas“, pasirodęs 1934 metais, greitai buvo išverstas į rusų ir vokiečių kalbas. Pas latvių skaitytojus šis romanas vėl grįžo tik 1989–aisiais, nes A. Gryno, sušaudyto sovietinių okupantų, kūryba per visą socializmo laikotarpį buvo nutylima“, – tragišką rašytojo gyvenimo pabaigą primena R. Zajančkauskaitė.
Ne visi rankraščiai virsta knygomis
Renata pasakoja apie dar vieną savo naują vertimą – A. Gryno istorinį nuotykinį romaną „Namėjo žiedas“. Šioje knygoje paliečiama ir Lietuvos istorija, nes vaizduojami XVII a. vykę Švedijos ir Žečpospolitos karai. „Deja, leidyklas ne visada domina mūsų artimiausių kaimynų ir brolių latvių literatūra. Ji neatneša didelio pelno, tad siūloma rėmėjų ieškotis patiems vertėjams. Taigi, dažnai tenka versti „į stalčių“ ir laukti geresnių laikų“, – nuskamba minorinė gaidelė. Abu A. Gryno romanus R. Zajančkauskaitė vertė gavusi valstybinę stipendiją. Tačiau tolesnis knygų likimas – jau privačių leidėjų reikalas. Natūralu, kad jiems labiau rūpi verslas, o ne švietėjiška misija.
Daugiausia Renata Zajančkauskaitė bendradarbiauja su leidykla „Alma Littera“, kuriai kasmet išverčia po kokią knygą. „Žanrai labai įvairūs: moderniosios filosofijos istorija, aforizmų rinkinukai, tenka paklaidžioti netgi kulinarijos labirintuose. Atmetus visą šitą smulkmę, daug džiaugsmo patyriau, kai 2007–aisiais, ilgai gulėjusi leidykloje, pagaliau išėjo tikrai vertinga knyga – latvių literatūrinės pasakos pradininko Karlio Skalbės „Pasakos“. Žinoma, be galo įdomu buvo versti ir „Tobagą“, – prisipažįsta Renata.
Šiandien Lietuvoje daugiausia grožinės literatūros verčiama iš anglų, prancūzų, vokiečių. Tai plačiai vartojamos kalbos, kurių literatūros turi senas tradicijas ir yra neblogai pažįstamos Lietuvoje. Žinoma, ispanų bei kinų kalbomis pasaulyje taip pat kalba labai daug žmonių, tačiau jas mokančių vertėjų Lietuvoje dar trūksta. Jei mokančiųjų retesnes, mažesnes ar mums labai tolimas kalbas vertėjų nėra visai, lieka nepažįstama ir tų šalių literatūra, nors jose gali būti nemenkesnių talentų nei didžiosiose valstybėse.
Kartais leidėjai vengia leisti kai kurių šalių knygas, nes yra įsitikinę, kad jomis skaitytojai nesusidomės, o tuomet leidykla patirs nuostolį. Tokį požiūrį, žvelgiant iš verslo pozicijų, galima suprasti. Tačiau leidyklų pragmatiškumas – dar ne vienintelis aukštas slenkstis knygai. Lietuvos kultūros politikos padrikumas, biudžeto pinigų švaistymas garsiai skambantiems niekniekiams ir „savųjų ratui“ irgi yra viena iš priežasčių, dėl ko mažai pažįstame mūsų artimiausių kaimynių – Latvijos, Estijos ir Lenkijos klasiką bei šiuolaikinę literatūrą.
