Paprastame gyvenime aktorė Rasa Samuolytė visai nėra panaši į savo aikštingas ir kenčiančias herojes. Ji nėra netgi ryški raudonplaukė, o atvirkščiai, stengiasi neišsiskirti iš minios ir atrodo kur kas santūresnė nei jos kuriamos herojės Džiuljeta, Ofelija, Vika.
Sode, netoli Nemenčinės
Rasa Samuolytė džiaugiasi, kad šią vasarą jai nusišypsojo laimė pabendrauti su įdomiais teatro žmonėmis ir netgi sukurti naują personažą – aktorė buvo pakviesta vaidinti tarnaitės Duniašos suomių režisieriaus Kristiano Smetso kuriamame spektaklyje A.Čechovo „Vyšnių sodas“. Spektaklis buvo kuriamas netoli Nemenčinės. Ten, tikrame vyšnių sode, įvyko ir spektaklio premjera.
Rasai Samuolytei darbas „Vyšnių sode“ suteikė labai daug džiaugsmo. Buvo surinkta puiki aktorių komanda: Virginija Kelmelytė į repeticijas atvyko iš Paryžiaus, Juozas Budraitis – iš Maskvos, o Paulius Budraitis atskrido net iš Sidnėjaus. „Spektaklį kūrėme lengvai, improvizuodami, lyg žaisdami. Buvo nuostabu, nes viskas vyko gamtoje. Ir rezultatas buvo šviesus“, – pasakoja Rasa Samuolytė. Režisierius norėjo, kad „Vyšnių sodas“ taptų teatralų sodu, kuriame skirtingų kartų aktoriai galėtų pabendrauti, pasėdėti už bendro stalo, nes gyvenimas retai kada suteikia tokių progų.
Rasa prisipažino ten pirmą kartą susitikusi su režisieriumi Gyčiu Padegimu, aktoriumi Vytautu Anužiu. Spektaklį „Vyšnių sodas“ menininkai paskyrė Anapilin nukeliavusiems savo kolegoms: sodyboje stovinčio namelio sienos buvo nukabinėtos Juozo Miltinio, Sigito Gedos, Jurgos Ivanauskaitės, Sauliaus Mykolaičio ir kitų išėjusiųjų nuotraukomis.
Nuodėmės ir užkalbėjimai
„Manęs ne kartą žurnalistai klausinėjo, kiek aš pati esu panaši į savo kuriamą heroję Viką. „Vika eina iki dugno, o tu – ar eitum?“ Sakiau, gal, juk savo ribų niekas negali žinoti. Gal ir galėčiau nerti kaip ji, gyventi tarsi be saugos diržų. Manau, kad daugelis mūsų veiksmų priklauso nuo aplinkybių. Tačiau aš negalėčiau elgtis neatsakingai.“
Rašytoja Jurga Ivanauskaitė labai domėjosi teatru, stebėdavo scenoje Rasą Samuolytę, nors aktorė ir rašytoja niekada nebuvo draugės. Tačiau rašytoja viename interviu yra užsiminusi, kad Rasa jai pasirodė panaši į ją. Scenarijaus autorė nesikišo į kūrybinį procesą ir Rasai nepatarinėjo. „Mes bendraudavome žinutėmis, o retkarčiais pasikalbėdavome telefonu. Tuo metu, kai vyko filmavimas, Jurga gulėjo Švedijos ligoninėje. Kai sugrįžo į Lietuvą, aš paklausiau jos, kas iš tiesų neduoda ramybės Vikai? Ar tik atstumta meilė, neviltis, nesugebėjimas gyventi šioje visuomenėje, ar dar kas nors? Jurga atsakė, kad tai – kaltė. Iš tiesų juk sunkiausia pripažinti kaltę, visi esame linkę save pateisinti“, – atviravo Rasa Samuolytė.
Aktorė išdrįso filmuotis ir erotinėse scenose. Ar tai jums buvo didelis iššūkis? „Kai perskaičiau knygą, suvokiau, kad apsinuoginti buvo būtina, kitaip nebūčiau sukūrusi Vikos. To reikalavo personažas. Tai buvo sudėtingas vaidmuo. Jausmai taip pat turėjo būti apnuoginti, tačiau reikėjo sugebėti neperžengti ribos, jausti saiką, valdyti save. Man labai padėjo režisierius ir kolegos, puikūs partneriai – aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Kostas Smoriginas. Filmuojantis tokiose scenose svarbu turėti supratingą partnerį. Žinoma, tai buvo iššūkis, juk filmavausi praėjus keturiems mėnesiams po gimdymo“, – tvirtino Rasa Samuolytė.
Sūnus yra svarbiausias
Aktorė vis daugiau dėmesio turi skirti pasaulį bandančiam pažinti ketverių metukų sūnui Adomui. Ar ją pakeitė motinystė?
„Negali nekeisti. Tačiau pasaulis gimus sūnui neplyšo pusiau, neperskyrė mano gyvenimo į dvi dalis – iki gimdymo ir po jo. Žinoma, keičiuosi – kai gimsta vaikas, laikas tarsi sustoja. Tampi jautresnė, pastabesnė, turi iš savęs pareikalauti daugiau kantrybės. Užplūsta begalinis švelnumas, paskiau – begalinė buitis, o vėliau atsiranda didžiulė įtampa, kaip visur suspėti. Dabar vaikas yra man svarbiausias, jis – ta smilga, ant kurios aš veriu visas surinktas žemuoges. Kol neturėjau sūnaus, atrodė, kad nuolat trūksta laiko sau. Išties to laiko daug turėjau, bet nemokėjau jo vertinti. O dabar turiu penkiolika laisvų minučių ir per tas minutes sugebu pailsėti, kavos išgerti, knygą paskaityti.“ Ar sūnus jau matė nors vieną spektaklį, kuriame vaidina jo mama? „Žiūrėjo „Vasarvidžio nakties sapną“ ir sakė, kad mes ten „labai rėkėme ir daužėmės lentomis“, – nusijuokė Rasa.
Vaikui aktoriaus duonos nelinki
„Aktoriaus duona sunki, savo vaikui linkėčiau lengvesnės, – kalba Rasa Samuolytė, – bet tai nereiškia, kad jam nerodysiu teatro.“ Rasos vyras aktorius Dainius Gavenonis atliko pagrindinį gražuolio avantiūristo vaidmenį kino filme „Diringas“, nusifilmavo Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“, kuris pasirodys šį rudenį. Rasa kartu su vyru vaidina Oskaro Koršunovo teatre. Ne sykį jie ir spektakliuose vaidino kartu, net „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“.
Tačiau Dainius nevaidino Romeo, jam atiteko antraeilis Pario vaidmuo. O spektaklyje „Dėdė Vania“ Rasa ir Dainius suvaidino mylimuosius. Kur lengviau mylimaisiais būti – teatre ar gyvenime? „Lengviau – gyvenime“, – atsakė Rasa.
Gyvename nepajėgioje valstybėje
Ar aktoriai jaučia krizę, tą baubą, kuriuo mus visus kaip darželinukus gąsdina politikai? Rasa padejuoja, kad sumažėjo honorarai, salės pasidarė tuštesnės, tačiau ji stengiasi išsaugoti tikėjimą, kad bus geriau. Aktorę jaudina socialinės problemos, nedarbas, ypač tai, kad net penkiasdešimtmečiai, tokie kaip jos tėvai, tampa visuomenėje tarsi nereikalingi.
„Nuvedžiau vaiką į darželį ir buvau šokiruota sužinojusi, kad auklėtojos atlyginimas – šeši šimtai septyniasdešimt litų į rankas. Juk toks darbo krūvis, dvidešimt vaikų grupėje, ir paglostyti, aprengti, ir nurengti, ir paguldyti, ir pavalgydinti reikia kiekvieną. Toks valstybės požiūris į pedagogą ir į kultūrą mane labai jaudina. Kai susiduri su tokia situacija, kad valstybė nepajėgi apsaugoti žmonių ir suteikti jiems tikėjimo, darosi liūdna. Bet aš vis tiek tikiu, kad bus geriau“, – kalba Rasa.
Rasa džiaugiasi savo profesija, ji supranta, kad nusivylimų ir krizių būna ir privalo būti, be jų gyvenimas neįmanomas. Tačiau aktorės veidas nešmėžuoja televizijos serialuose, ji neveda laidų, nedalyvauja šokių dešimtukuose, nors yra puiki šokėja – vaidino Andželikos Cholinos šokio teatre. Galbūt ji yra iš tų principingųjų aktorių, kurie vengia televizijos? Rasa sako keletą kartų atsisakiusi dalyvauti šou, o vėliau jos niekas niekur ir nebekvietė. Sykį – tai buvo labai seniai – buvo nuėjusi net į aktorių atranką serialui. Ir netikote? „Netikau.“
O ką Rasa mano apie darbą televizijoje? „Tam taip pat reikia talentą turėti. Ne kiekvienas vaidinantis teatre gali vesti laidą. Juk reikia tikėti tuo, ką darai. O aš esu labai savikritiška. Gavusi pasiūlymą, ilgai svarstau: ar tikrai ką nors įdomaus sukursiu? Juk negaliu paprasčiausiai žaisti, o paskui žiūrėti, kas iš to išeis.“
Mėgsta Lietuvos provinciją
Rasai labai patinka gastrolės, kelionės po Lietuvos provinciją. Ar skiriasi mažų miestelių ir didmiesčių publika? „Rokiškio publika – tikri teatro gurmanai, jie daug spektaklių yra matę, juk ten nuolat vyksta teatro festivaliai. Mažų miestelių publika yra tylesnė, dėmesingiau klausosi. Jie nerodo tiek emocijų. Gal bijo sutrukdyti, nenori išsišokti? Jie niekada neatsistoja vidury salės ir neišeina iš spektaklio, netrenkia durimis, kaip gali padaryti žiūrovas Vilniuje. Provincijos žiūrovai labiau stengiasi spektaklius suprasti. Žino, kad jeigu jam kažką rodo, vadinasi, tai yra labai svarbu, kažką norima tuo pasakyti.“
