Kartais jos nesulaukia ir pasako: "Tarp mūsų viskas baigta - grįžk pas savo žmoną". Pasako ir verkia. Graužiasi. Iš tiesų, kodėl jos turi atsisakyti savo laimės? Naują meilę ne visuomet sutiksi, o kitą kartą juk iškart supranti: šis vyras skirtas tau, tik štai vedęs kitą.
Vyrai tokiu atveju po truputį nuvertėja moterų akyse: moterys vadina juos neryžtingais bailiais ir netgi išdavikais. Juk taip smagu buvo žinoti, kad vietoj senos, nemylimos ir netgi bjaurios egoistės žmonos jis pagaliau ras tave - gerą, seksualią ir supratingą. Bet tai - tik pažadas, tik ateitis. O šiandien „tempdamas gumą“ jis verčia tave ilgai jaustis bjauriai: juk ir taip jautiesi klastinga šeimų ardytoja, svetimos nelaimės kaltininke, atimi tėvą iš vaikų ir vyrą iš žmonos.
Maža to: intuityviai jauti, jog vyras labiau gaili ne tave, o savo žmoną, juk tai ji yra vargšė, ją palieka. Tave graužia kaltės jausmas. Visa ši siaubinga būsena galėtų greičiau pasibaigti, jei vyras pasielgtų ryžtingai. Taip, kaip elgtųsi jo vietoje moteris: išeidama - išeik. Todėl tu imi ant jo pykti.
Tad pirmas veiksnys, kuris stabdo vyrą išsiskirti, ir yra tavo būsena.
Ne, tu nekalta dėl jos, tačiau vyras neišvengiamai ima jausti, kad tu jį spaudi. Žinoma, tu nenori jo spausti, ir darai, ką gali : pabrėži, kad jis turi išeiti tik savo valia, nekritikuoji jo žmonos ir, gink Dieve, jo vaikų, kartais netgi rūpiniesi jais ir vengi neleisti jam susitikti su šeima.
Tačiau širdies gilumoje tu jį sieki matyti ne jos, o savo valioje, ir jis tai intuityviai jaučia. Todėl visiškai nesąmoningai jis ima priešintis tavo norui. Dažniausia to išraiška - jis nustoja dėl tavęs aukotis. Sugalvoja ne su tavimi, o su ja šventę kokią atšvęsti, ar su žmona ir vaikais kažkur išvažiuoti. Tačiau kodėl jis tuomet negrįžta pas savo žmoną?
Mūsų aprašytoje situacijoje skirtis nori ne jo žmona, o jis. Todėl žmona sąmoningai ir nesąmoningai siekia išlaikyti vyrą šalia savęs, netgi jei meilė ir aistra yra užgesusi. Kodėl? Todėl, kad jų santuoka - tai ne meilė, bet tai ir saugumas, ir statusas, ir visuomenei skirtas spektaklis pavadinimu „mes - graži pora“. Tai ir tėvas vaikams, ir bendri pinigai. Tad nemažai yra dalykų, kurie sieja žmones, ir šios sąsajos anaiptol nesusijusios su meile ar su seksu. O susijusios su pralaimėjimu.
Šioje situacijoje ji instinktyviai įtempia savo moterišką išmintį ir ima galynėtis su tavimi - nematoma varžove. Vyras tai jaučia kaip spaudimą iš žmonos pusės. Todėl jis ima nesąmoningai priešintis žmonos norui. Dažniausia to išraiška - visiškai išnykstantis lytinis potraukis žmonai. Čia tu gali save paguosti.
Kad suprastumei vyriškį, reikia, kad tu patikėtum, jog jį, kaip ir tave, stabdo kaltės jausmas ir baimė. Kaltė apkartina tavo ir jo susitikimų džiaugsmą, ir yra neišvengiama. O baimė siejasi su moters galia ir įtaka, kurių pasąmoningai bijo visi vyrai. Ir ji po truputį įveikiama, kas ir sudaro vyriškėjimo esmę.
Neatsitiktinai ypatingai sunkiai skiriasi su žmonomis vyrai, kažkada buvę savo „motinų draugais“. Motina nemylėjo vyro ir siekdavo suartėti su savo sūnumi. Sūnus išoriškai paklusdavo, tačiau širdies gilumoje užimdavo tėvo pusę. Tai, ką siūlė motina – tapti jos draugo ar vyro pakaitalu - labai baugindavo berniuką. Tačiau atsisakydamas jis jaustųsi kaltas prieš motiną.
Dabar, kai jis atsiduria tarp dviejų jį spaudžiančių moterų ("Bet juk aš nespaudžiu!" - šauki tu), jis tarsi vėl patenka į vaikystės situaciją, tik dvigubai sunkesnę: vėl baimė ir vėl kaltė. Ne vyras, o berniukas jo viduje išoriškai suartėja su tavimi, o širdies kertelėje gyvena jo šeimoje atstumtas tėvas - tas, kurio jam nevalia buvo mylėti. Dabar tu supratai, kas yra tikrasis tavo varžovas? Ne žmona su vaikais, nors prisirišęs jis būna ir prie savo vaikų, ir prie savo žmonos, ir prie namų, ir prie šeimos. O tėvas, kurio jis neturėjo.
Tačiau kartu tai tau ir gera žinia - juk jo tėvas, jei tik jis pasirodytų - gyvas ar įsivaizduojamas, o gal tavo tėvo asmenyje - labai padėtų tavo išrinktajam suvyriškėti. Jokiu būdu neimtų jis stumti sūnaus nei į vieną pusę. Tačiau suprastų jį ir palaikytų. Ir būtent tai, kad tėvas niekur savo sūnaus nestumia, reikštų, kad tavo vyriškis nejaustų pasipriešinimo. Jis tiesiog pasijustų stipresnis ir jam būtų lengviau pasielgti ryžtingai.
Prisimink, kad vyriškumo jausmas gerokai trapesnis nei moteriškumo jausmas, kurį tu nesusimąstydama nešioji savyje. Juk mergaitei nereikėjo taip toli nueiti nuo mamos, o vyrui reikėjo- kad jis liktų ne moterų, o vyrų pasaulio atstovas. Tačiau tam reikalingas tėvas, viliojantis berniuką į savo pusę.
Na, o ką tu gali padaryti? Palaikyti bet kokią tavo vyriškio pastangą nueiti į vyrišką kompaniją: į sporto klubą, į medžioklę ar žvejybą, į kalnų ekspediciją, į tavo ar savo tėčio namus, į seminarus bei psichoterapiją skirtą vyrams ir vedamus vyrų. Skatindama ir palaikydama jo kitoniškumą (“padėk man“, „mano tėvas nori tavo pagalbos“, „mes - moterys, jūs - vyrai“), gerbdama jo autonomiją, tu padedi jam suprasti: jame gyvena ne tik berniukas, bet ir Gynėjas, Karys bei Poetas. Nesakau, kad tai paprasta, tačiau ir ne moterų tai darbas - daryti iš vyrų vyrus.
Na, o kaip tau elgtis su savo varžove?
Su varžovėmis geriausia elgtis pagarbiai. Kažkada labai seniai ši moteris sugebėjo užkariauti tavo vyriškio širdį, protą ir kūną. Po to keletą metų ji auklėjo jį ir pratino prie šeimos gyvenimo. Gimdė nuo jo vaikus. Taip, jų jausmai išblėso, taip, išryškėjo būdo trūkumai, taip, išnyko meilė. Todėl ir atėjo tavo eilė, kad nesibaigtų žemėje seksas, meilė ir džiaugsmas, kad gyvenimas eitų prasmingai, ir neverta tau savęs kaltinti: ne be dangaus žinios tu atėjai jos, senos žmonos pakeisti.
Tačiau prisimink: jo pirmoji žmona buvo pirmoji. Tiesiog pagerbk ją už tai, pasilenk jai mintyse ir palik ramybėje. Tai - jos likimas, o tau reikia savąjį kurti.
