Įsivaizduokite situaciją: jūs paklausiate nepažįstamame miestelyje kelio, ir vietinis gyventojas ryžtasi jus palydėti. Jums tenka kurį laiką eiti kartu su juo. Apie ką jums kalbėti? Gerai, jei žmogus pasitaikė smalsus ir pokalbį palaikantis. Tokių vis dar daug provincijoje. O štai didelių miestų gyventojai įpratę viešose vietose tylėti - ir liftuose, ir prekybos centruose, ir visuomeniniame transporte priimta kalbėti tik su artimais draugais ir pažįstamais.
Kitais atvejais reikia nudelbti akis į šoną ir tylėti. Ši taisyklė yra tokia stipri, kad bet kuris žmogus, ją žeidžiantis ir jus dideliame mieste kalbinantis, sukelia įtarimų: arba jis girtas, arba beprotis, arba prekybos agentas, arba žurnalistas, arba krikščioniškos sektos pamokslininkas, gaudantis sielas.
Su kaimynais žmones sieja pasisveikinimas ir pora mandagių frazių. Tradicija kalbėtis su bendrakeleiviais traukinio kupė nyksta, kai žmonės persėda į privačius automobilius, o lėktuvuose daug kas mieliau snaudžia arba apsimeta, kad snaudžia. Nemaža dalis žmonių, priverstų viešai rodytis: muzikantų, aktorių, dėstytojų - prieš pasirodymus nuolatos geria vaistus, malšinančius nerimą.
Tarp nepažįstamų žmonių nuolat judantys didmiesčio gyventojai iš esmės mokosi ne bendrauti, o tylėti kitų žmonių akivaizdoje. Ir kartais, kai situacija verčia mus bendrauti, mes priversti iš naujo mokytis, kaip tai daryti. Jei žmogus turi aiškią dėmesio fobiją, jam mokytis savipagalbos priemonių tampa būtinybe.
• Bendravimas pasidaro lengvesnis, jei vietoj uždarų klausimų jūs užduodate atvirus. Uždaras klausimas - toks, į kurį galimas konkretus atsakymas: kiek valandų; kokia šiandien oro temperatūra; kur yra artimiausias paštas? Juos uždavę jūs susilaukiate konkrečių atsakymų, o toliau - vėl tyla.
O atviri klausimai skamba kaip nuomonės, ir jie leidžia pašnekovui sureaguoti įvairiai arba net pratęsti pokalbį: vis nesuseku to laiko, niekur nespėju... Nežinau, kiek tų valandų? Niekaip nepriprantu prie vietinių orų, galvoju, ar šiandien lis? Girdėjau, čia kažkur yra trumpesnis kelias į paštą. Pašnekovas, išgirdęs tokį posakį, laisvas atsakyti trumpai, arba pokalbį palaikyti.
• Jei bendravimo metu sutelksi dėmesį į save ir nuolat galvosi, kaip tu atrodai, įtampa gali pasidaryti tokia stipri, kad vystosi tikra dėmesio fobija. Todėl labai naudinga perkelti dėmesį į pašnekovą, nuolat primenant sau auksinę bendravimo taisyklę: moteriai šimtą kartų labiau rūpi ne tai, kaip atrodo pašnekovas, o tai, kaip atrodo ji pati.
Vyrui jo paties išvaizda rūpi dešimt kartų labiau, nei pašnekovo išvaizda. Taigi, prisiminkime, kad iš esmės vertinamas visuomet jaučiasi mūsų pašnekovas! Ne mes, o jis yra mūsų dėmesio centre. Beje, šią taisyklę galima prisiminti ir tokiais atvejais, kada, rodos, tu atėjai būtent tam, kad tave įvertintų: pokalbis dėl darbo, egzaminas, konkursas.
• Bendravimas gali eiti sklandžiai tol, kol žmonės, nesantys vienas kitam nei tėvai, nei vaikai, nei vadovai, nei pavaldiniai, palaiko papildančius santykius. Tai reiškia, kad nei vienas iš jų nepriverčia kito pasijausti nei žemesniu ar aukštesniu, jei kreipinys yra lygus. „Šiais laikais visi galvoja tik apie pinigus“ - „Ne tas žodis !” – pašnekovai papildo vienas kitą tame pačiame lygyje.
• Papildymo taisyklė veikia netgi tuo atveju, kada jūsų pašnekovas parodo, jog nėra jums lygus. Tuomet jis pirmas pabando kreiptis į jus „iš viršaus“ ar „iš apačios“ Tarkime, kritiškas kreipinys, prasidedantis „tu“ (ar galėtum patraukti savo mašiną?) - pastato pašnekovą į žemesnę padėtį. Atsakymas: “O tu pats kur statai?“ - nėra papildantis, nes irgi pastato klausiantįjį į žemesnę padėtį. Kyla konfliktas.
Papildantis atsakymas šiuo atveju būtų linksmas ir gyvas atsakymas: “Gerai, tuoj sutvarkysiu“. Jei pašnekovas tarsi įsiteikinėja pastatydamas jus į aukštesnę padėtį : „Aš čia nieko nesuprantu, gal jūs galite, jūs toks protingas ?“ Papildantis atsakymas būtų: “Žinoma, galiu!“
• Bendravimą palaiko suinteresuotas žvilgsnis. Jis neturi būti nei hipnotizuojantis, nei spaudžiantis. Toks nemalonus žvilgsnis išeina tuomet, jei jūs žiūrite žmogui į tarpuakį. Mažai pažįstamo žmogaus žvilgsnis, apeinantis pašnekovo kūną, o moteriai - krūtis ir kojas, suvokiamas kaip gašlus ir dažniausia atstumia. Žvilgsnis į vieną akį arba „glostantis“ pašnekovo veidą, nuteikia ramiau. Jei jūs pastebite mažus vaikus gatvėje, pabandykite įdėmiai pasižiūrėti į vaiką, o po to paėję atsisukite: vaikas būtinai bus atsisukęs ir žiūrės į jus.
Jis įdėmiai žiūrės jums į akis, ir šis žvilgsnis bus jums malonus. Taip ir bendraujant su nepažįstamais: trumpam pažvelkite į žmogų, o toliau nežiūrėkite - jis pažiūrės į jus pats.
• Ypatinga įtampa kyla tuomet, kai pašnekovas yra įkyrus ir aiškiai jums nepageidautinas: vis tie patys išgėrę praeiviai, išmaldos kaulytojai, psichiškai nesveiki žmonės, pamokslininkai – dažnai nesiskaito su asmenine žmogaus erdve ir bando pradėti ir palaikyti pokalbį, kai žmogus to nenori.
Tarkime, jūs kelias valandas skrendate lėktuvu , o jūsų išgėręs kaimynas kaip tik nusiteikęs pabendrauti. Tuomet pravartu mokėti pokalbį nutraukti. Populiariausi būdai – apsimesti miegančiu, skaityti knygą, nusukti akis, užsidėti muzikos grotuvo ausinukus - dažniausiai suveikia. Tačiau kartais reikalingi papildomi veiksmai: apsimesti kurčiu, parodant ranka į ausį; familiariai atsiremti į pašnekovą, pasilenkus į jo pusę, ir pasikviesti stiuardesę kavos; užsidėti marlinę kaukę nuo gripo; atsakyti ne į temą, pavyzdžiui, išgirdus: tai toli skrendate, atsakyti: “ Jūsų geras humoro jausmas“.
• Geras pokalbio katalizatorius - anekdotai ir humoras. Tik prisiminkime, kad yra humoras, suprantamas abiejų lyčių, ir yra dalykų, prajuokinančių tik vyrus, bei juokelių, suprantamų tik moterims. Visi supranta, kad „menas būti neįdomiu: į klausimą kaip gyveni? smulkiai papasakoti, kaip tu gyveni“. Žymiai įdomiau, kai paklausti, kaip gyvename, mes tiesiog trumpai atsakome ir klausiame, kaip gyvena žmogus. O jei yra noro ir laiko - pasidaliname savo gyvenimo gabaliukais, sekdami, ar jis vis dar mus girdi.
Neieškokime žodžio kišenėje. Ieškokime žodžio pašnekove - tai jis, jis visuomet trokšta būti išgirstas!
