Įvairiose srityse, įskaitant neurologijos mokslą ir švietimą, atliktų tyrimų rezultatai byloja, kad pasinėrimas į bejausmį transą leidžia smegenims apdoroti informaciją apie išorinį pasaulį tokiais būdais, kurie gali būti produktyvūs ir kūrybiški.
Neseniai žurnale „The Cambridge Journal of Education” išspausdintame straipsnyje Teresa Belton ir Esthera Priyadharshini iš Didžiosios Britanijos universitetų apžvelgė dešimtmečių tyrimus ir teorijas apie nuobodulį. Anot jų, atėjo laikas pripažinti, kad „nuobodulys yra teisėta žmogiška emocija, kuri gali būti esminė mokymuisi ir kūrybiškumui”.
Psichologai dažniausiai tirdavo nuobodulį naudodami 28 klausimų klausimyną. Žmonių buvo prašoma pasakyti, su kuriais teiginiais jie sutinka, pavyzdžiui, „atrodo, kad laikas visada eina per lėtai”.
Aukšti rezultatai šiuose testuose dažniausiai koreliuoja su aukštais rezultatais, matuojant depresiją ir impulsyvumą. Neaišku, kas atsiranda pirma – polinkis į nuobodulį ar nuotaikos ir elgesio problemos.
„Tai skirtumas tarp žmogaus, kuris gali žiūrėti į purvo balą ir įžvelgti joje kažką įdomaus ir to, kuriam sunku iš viso į ką nors įsigilinti”, - teigia Pensakoloje įsikūrusio Vakarų Floridos universiteto psichologas Stephenas J. Vodanovicas.
Nuobodulys kaip laikina būsena yra kitas reikalas ir iš dalies atspindi akivaizdų tokį faktą: smegenys nusprendė, kad nėra nieko naujo ar naudingo, ką jos galėtų sužinoti iš aplinkos, žmogaus ar įvykio. Bet tai labai skiriasi nuo pasyvaus patraukymo pečiais.
Dėl smegenų skenavimo technologijos neurologai išsiaiškino: kai žmogus yra „išsijungęs”, smegenų veikla išlieka didelė ir šioje ilsėjimosi bei „neveikimo būklėje” ji sunaudoja vos apie 5 proc. mažiau energijos, nei tuomet, kai atlieka kasdienines užduotis. Mintunas.
Laiko požiūriu tas nedidelis sumažėjimas gali turėti didelę reikšmę. Paprastai, kai smegenys „tinginiauja“, atrodo, kad sekundės slenka daug lėčiau, nei tada, kai jos įtemptai galvoja. Ir tos ištęstos sekundės nėra atsipalaidavimas ar meditacija. Tai neramūs, pilni įtampos momentai.
Psichologai teigia, kad toks derinys paverčia nuobodulį tokia būsena, kuri reikalauja poilsio - jei ne nuo popiečio miego ar pokalbio, tai nuo protinio žaidimo.
„Kai išorinės ir vidinės sąlygos yra tinkamos, nuobodulys suteikia žmogui galimybę konstruktyviai reaguoti”, - elektroniniame laiške teigia viena iš žurnale išspausdinto straipsnio autorių dr. T Belton.
Šį teiginį iš dalies patvirtina žmonių elgesys, esant pusiau sąmoningumo būklėje, pvz., piešimas per pamokas, galvojant apie kažką kitą, plaukų sruogų sukiojimas tarp pirštų, keistų figūrų lankstymas iš popieriaus.
Psichologai tvirtina, kad svajojimas taip pat gali būti konstruktyvus savęs linksminimo būdas, ypač jei protas bando išspręsti kokį nors uždavinį. Aštuntajame dešimtmetyje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad dalyviams, sprendžiantiems žodžių asociacijų uždavinius, greitai nusibosdavo užduotis, kai atsakymai būdavo akivaizdūs. Suteikus daugiau laiko, jie pradėdavo bandyti ieškoti daug kūrybiškesnių uždavinių sprendimų, tarsi nuobodulys „turėjo galią daryti spaudimą žmonėms, kad jie pasitelktų savo išradingumą”, sakė dr. T. Belton.
Keletą metų grupė Kanados medikų tyrė nuobodulio rūką, kuris tirštėjo priešais jų (besimerkiančias) akis. Lankydami paskaitas apie silpnaprotystę, gydytojai Kennethas Rockwoodas, Davidas B. Hoganas ir Christopheris J. Pattersonas stebėjo, kiek studentų užsnūsdavo per paskaitą. Jie nustatė, kad per valandos trukmės paskaitą, kurios klausydavosi apie 100 medikų, vidutiniškai 16 iš jų užsnūsdavo.
Tyrimą atlikę gydytojai išanalizavo prezentacijas ir nustatė, kad monotoniškas lektoriaus tonas yra labiausiai susijęs su „užsnūdimo epizodais per paskaitą”, o antroje vietoje yra lektoriaus tvido švarkas.
Telefoninio interviu metu dr. K.Rockwoodas, geriatrijos profesorius Dalhousie universitete, Halifakse, Naujoje Škotijoje (Kanada), teigė, kad dažnai per paskaitą pateikiama informacija yra žinoma, todėl viską lemia informacijos pateikimas.
„Iš tikrųjų viskas yra susiję, - teigė jis. - Jei ten stovi vyrukas, kuris monotoniškai kalba, tai varo žmones iš proto”.
Dr. K. Rockwoodas ir jo kolegos parašė dar du pranešimus šia tema ir tai paaiškina dr. Pattersono įkvėpimą toliau tęsti projektą. Beje, per vieną iš pirmųjų geriatrijos paskaitų, dr. K. Rockwoodas taip pat užsnūdo.
