Joje eksponuojami daugiausia paskutinių kelerių metų M. Sakalausko kūriniai. Gretimoje muziejaus salėje galima pamatyti visos Lietuvos dailės pedagogų konkursinę parodą „Valdovų rūmai amžių sandūroje“. Malvydas Sakalauskas tapo vienu iš šio projekto laureatų – jo paveikslas „Krivis aiškina valdovui sapną“ laimėjo II vietą.
Gamtos amžinumo ir laikinumo mįslės
Apsnigta priemiesčio gatvelė, rudens spalvomis liepsnojantis sodas, vėjo malūnas debesuoto dangaus fone, marių krantinė Juodkrantėje, visi metų laikai, bylojantys apie save miškų, pievų, vandens ir gėlių kalba, – tai Malvydo Sakalausko paveikslų motyvai. Jo drobių koloritas turi savo iškalbą – kiekvienas paveikslas tarsi dailininko nuotaikų, sielos virpesių istorija. Todėl čia pamatysime vėsią, raminančią miško žalumą, rudeniško raudonio bei geltonio karštligišką nerimą, kreminę pusnyse skendinčios gatvelės idilę, mėlynos ir baltos spalvų tango debesų vingiuose, į kuriuos sparnais remiasi susapnuotas vėjo malūnas...
„Nors esu išbandęs jėgas vos ne visuose žanruose – portreto, abstrakčių paveikslų, kompozicijų istorinėmis, religinėmis, netgi animalistinėmis temomis, vis dėlto save laikau peizažistu“, – prisipažįsta Malvydas Sakalauskas.
Peizažas – vienas populiariausių tapybos žanrų. „Kaip savarankiškas, jis susiformavo XVII amžiuje. Tuo metu Flandrijos ir Olandijos tapytojai šiame žanre pasiekė nepaprasto virtuoziškumo. Kiekvienas šimtmetis davė kažką naujo, tačiau tik prancūzų dailininkai impresionistai ir Polis Sezanas padarė revoliucinius pakeitimus, kuriuos toliau plėtojo Vincentas van Gogas ir tapytojai modernistai“, – primena tapytojas ir dailės pedagogas.
Kuo gi Malvydą Sakalauską taip žavi peizažas? „Man jis patinka tuo, kad čia geriausiai galima perteikti savo nuotaiką, emocinę būseną, kuri gyvenime tokia pat nepastovi, kaip ir debesų formos. Kitimo momentas ir yra svarbiausias mano tapybos darbuose. Nemėgstu sustabarėjusių būsenų nei gyvenime, nei mene.
Pasaulis tuo ir įdomus, kad nuolat kinta. Kaip tik įvairovė ir nesiliaujantis judėjimas ir yra visa ko pagrindas, nes tai pažanga, vystymasis, ėjimas pirmyn. Senovės išminčiai sakė, kad stovintis vanduo genda, ir tai – didi tiesa“, – kalba vedžiodamas po savo paveikslų parodą autorius.
Metai krovė patirčių kraitį
Kad pašnekovo gyvenime netrūko permainų, byloja ir jo biografija. Vaikinukas iš Dzūkijos Genionių kaimo Varėnos rajone atsidūrė Kaune. Čia baigė vidurinę dailės mokyklą (dabartinė Dailės gimnazija), 1978–aisiais – Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija). Tais pačiais metais Malvydas Sakalauskas pradėjo dirbti M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, dėstė dailę mokyklose. 1989–1992 metais netgi buvo muziejaus direktoriumi. Tačiau administracinis darbas jo neviliojo. Akiratyje sumirgėjo nauji iššūkiai. Kauniečiai Malvydą Sakalauską ėmė matyti žydrajame ekrane.
„1993–1995 metais dirbau meninių laidų redaktoriumi „Kaunas plius“ televizijoje, sukūriau trisdešimt penkias dokumentines laidas apie Lietuvos dailininkus“, – pasakoja Malvydas.
Su savo tapybos darbais, daugiausia peizažais, jis dalyvauja parodose nuo 1979 metų. „Pirmą personalinę parodą, eksponuodamas 23 paveikslus, surengiau „Santakos“ kino teatre 1985 metais. Po to sekė parodos Kauno kultūrinėse erdvėse, darbo kolektyvuose.
Mano paveikslai buvo rodyti M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rengtose parodose Druskininkuose ir Ukmergėje, muziejaus organizuotose kilnojamose ekspozicijose Birštone, Mažeikiuose, Tolminkiemyje (Kaliningrado sritis) ir kitur. 1987 metais surengiau parodą Kauno paveikslų galerijoje. Kiek vėliau – personalinę ekspoziciją Vilniaus banko Kauno filiale. O Kauno „Varpo“ gimnazijoje, kur darbuojuosi keliolika metų, personalines parodas nuo 1995–ųjų rengiu beveik kasmet“, – vardija Malvydas Sakalauskas.
Per 30 kūrybinio darbo metų dailininkas į pasaulį išleido daugiau nei pusę tūkstančio kūrinių.
„Palikę mano pastogę, jie, kaip ir mokiniai, nuo manęs jau nepriklauso. Tokia visų dailininkų lemtis. Tačiau gražiausi gyvenimo metai praėjo ne veltui, nebuvo beprasmiškai iššvaistyti, ir tai džiugina širdį. Duok, Dieve, dar sveikatos ir įkvėpimo, vedžiojančio teptuką“, – kalba jis.
Lobiai, įgyti Dzūkijos kaime
Kas gi yra dailininko įkvėpimo šaltinis? Kaip sukaupti tie dvasinių atsargų klodai, maitinantys kūrybą? Apie tai Malvydas Sakalauskas prabyla labai gražiai ir poetiškai: „Praėjusio šimtmečio viduryje Dzūkijoje spalvotų televizorių dar nebuvo, gal todėl įsiminė tokie įspūdingi saulėtekiai ir saulėlydžiai, metų laikų kaita ir debesų formos. Mano estetinį skonį, be gamtos, formavo nagingai padaryta rankšluostinė, smūtkelis ąžuole prie kelio, sena verpstė, pievose balinto lino staltiesė ant velykinio stalo, saulės ir lietaus metų metais blukinti sienojai ir stogo lėkiai.“
Dailininko atmintyje nedyla kaimiškos vaikystės prisiminimai, kurių neįstengia užgožti šiuolaikinis gyvenimo ritmas. „Nuo mažens pamėgau ryto miglos apgaubto ežero tylą, kurią sudrumsčia tik vangiai persivertusi didelė žuvis. Įstrigo sielon ir rytinė dirvinio vieversio trelė, volungės ulbėjimas. O kiek minčių sukeldavo iš gūdaus miško ataidintis vienišo vilko kauksmas speiguotą gruodžio pilnaties naktį arba Kūčių vakarą pažadintų bičių duslus ošimas avilyje!
Taip palaipsniui, metams bėgant, siela tarsi indas prisipildė prasmingo turinio, kurį skubu išsakyti. Save geriausiai sekasi išreikšti tapyba. Paveikslai man nėra vien žaidimas spalvomis. Visi jie – kažkur, kažkada matytų motyvų, pajaustų nuotaikų, patirtų emocijų atspindys“, – kalba M.Sakalauskas.
Kaip džiazas ant popieriaus
Dailininkas pedagogas nevengia naujų iššūkių ir technikų. Netikėtai sau pačiam 2001–ųjų rugsėjį jis priėmė pasiūlymą surengti akvarelės parodą. Tai buvo išties naujas patyrimas, sako jis. Šia technika atliktų darbų neturėjo, tad per gana trumpą laiką nuliejo kelias dešimtis nuotaikingų improvizacijų.
„Dauguma aliejiniais dažais dirbančių tapytojų į akvarelę žiūri gana skeptiškai, traktuoja šią techniką kaip antraeilę ar pagalbinę, tinkančią vien tik etnografiniams piešiniams paspalvinti. Iš tikrųjų, dirbant vandeniu skiedžiamais skaidriais pigmentais, kurie akimirksniu susigeria į specialų akvarelinį popierių, reikia būti labai atidžiam ir, priešingai negu tapant aliejumi, galvoti nėra kada.
Be to, tapant akvarele ant akinamai balto popieriaus skaidriais, persišviečiančiais potėpiais, negali būti ir jokių taisymų. Nepataikei atspalvio ar spalvos intensyvumo – viskas. Bandant taisyti tapomą vaizdą, gresia neišvengiamai darbą „užkankinti“, kuomet spalvos netenka skaidrumo, koloritas susipurvina. Spalvos vaiskumas kaip tik ir yra vertingiausia akvarelės savybė!“ – apie „džiazavimą“ akvarele užsidegęs pasakoja Malvydas Sakalauskas.
Tapydamas akvarele, jis sako paprastai nedarąs netgi pagalbinio piešinio.
„Atmintyje užsifiksavusį įspūdį, nuotaiką, peizažo detales iš karto lengvai apmetu popieriaus lape spalvomis, kadangi, kaip ir džiaze, gerai improvizuoti pavyksta tik labai įsijautus į temą. Akvarelės imuosi pasiekęs tam tikrą emocinę būseną – tai padeda norimą rezultatą „nuskinti“ lengvai ir iš karto. Todėl iki šiol ilgai ignoravęs šią techniką, dabar vis labiau ją gerbiu ir vertinu jos privalumus“, – apie meilę kaprizingai ir žavingai damai Akvarelei prabyla pašnekovas.
