Šioje vietoje ne viena moteris galėtų nusišypsoti ir padėti didžiulį tašką, aiškiai žymintį vaikiško ir realaus pasaulio ribą. Tačiau nemažai Lietuvos vyrų net suaugę neskuba didelių svajonių užkasti vaikystės smėlio dėžėje. Jie tiesiog tyli ir niekam to nesako, nes, kaip tiki Jonas, garsiai visam pasauliui išpasakotos svajonės tiesiog nebeišsipildo.
Šiandien jis – parasparnio pilotas instruktorius, padangėje praleidžiantis apie 160 valandų per metus ir padedantis į ją pakilti kitiems. Žėrinčiomis akimis, lyg anas berniukas, žvelgiantis į dangų, jis pasakoja apie svajonės išsipildymo kelią.
- Kaip kilo mintis pradėti skraidyti parasparniu?
Mano svajonė galėjo išsipildyti daug greičiau. Pasirodo, Lietuvoje yra vaikų sklandymo mokykla, tačiau aš apie tai nežinojau. Net neabejoju, visas vasaras būčiau ten praleidęs ir lakstęs paskui sklandytuvus. Svajonės skraidyti „neišaugau“ ir mokykloje. Kilusios idėjos pakeliauti oro balionu ilgai nepaleidau, tačiau ji po truputį blėso dėl reikiamos informacijos stokos. Krimsdamas jau rimtesnius mokslus universitete, vis prisimindavau savo vaikišką svajonę skraidyti.
Nebeatsimenu jokios konkrečios situacijos, paskatinusios susidomėti parasparniais. Tačiau, kai supratau, kad tai gali padėti išsipildyti mano svajonei, idėjos nebepaleidau ir pradėjau domėtis rimčiau. Pirmiausia susirinkau visą informaciją: kiek tai kainuos, kokia būtina minimali suma ir kur galėčiau rasti profesionalų instruktorių, galintį mane išmokyti skraidyti. Nesinorėjo tiesiog įsigyti pigiausią įrangą ir it savižudžiui šokinėti nuo kalno.
Taip, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana paprasta: nusiperki skuduro gabalą, prisisegi ir skraidai. Iš tiesų viskas daug sudėtingiau. Norint skrieti, reikia žinoti aerodinamikos dėsnius, suprasti meteorologiją... Taigi dar studentas išvykau padirbėti už Atlanto. Jau tuomet prisiekiau sau, kad grįžęs būtinai įgyvendinsiu savo svajonę.
- Tačiau juk vis tiek atsiranda žmonių, kurie nusiperka įrangą ir mokosi skraidyti savarankiškai?
Pirmieji parasparnių skraidytojai Lietuvoje panašiai ir darė, tačiau tai tikrai nepatartina. Kauno Aleksoto aerodrome skraidyti mokiausi tris mėnesius pas instruktorių Benvenutą Ivanauską. Buvo žiema. Pamenu, lauke -15 laipsnių šalčio, o aš aerodrome. Pakyli į 300–400 m aukštį, apžvelgi snieguotus senamiesčio stogus, užšalusį Nemuną ir nusileidi...
Namo grįžti pilnas gerų emocijų, karštai puoli naršyti internete, ieškoti medžiagos apie parasparnius, meteorologiją, skridimo termikuose (vertikaliai kylančiose šilto oro srovėse) strategijas... Norisi sužinoti viską. Išmokti kuo greičiau kilti savarankiškai. Nes pavasarį laukia tikrieji skrydžiai, kai galima skrieti keletą valandų visiškoje tyloje, be jokio variklio. Ir taip vos ne kiekvieną dieną... Iš šono galbūt kvailai atrodo.
- Ar reikia turėti licenciją, norint skraidyti Lietuvoje?
Licencijos skirstomos pagal kategorijas: pradedančiųjų, pažengusiųjų ir sportinę. Jos pratęsiamos kasmet, pateikus skristų per metus valandų skaičių. Lietuvoje kol kas jų griežtai nereikalaujama. Tačiau Vokietijoje prie tavęs gali prieiti pareigūnas ir paprašyti licencijos. Jos neturint, jums skristi neleis. Licencija parodo kvalifikaciją. Deja, ji neišmoko skrieti kylančiose šilto oro srovėse valandų valandas. Tam reikia daug praktikos. Todėl susidomėjusių parasparniais žmonių visuomet klausiu, ar turės pakankamai laisvo laiko skraidyti.
- Norint gauti licenciją, reikia lankyti tam tikrus kursus. Kiek tai kainuoja?
Kursai kainuoja apie 1200-1500 Lt. Trunka nuo poros savaičių iki amžino studento statuso. Tačiau po dviejų savaičių kurso tikrai nepavyks skristi ore penkias valandas. Po jų būsi pasirengęs savarankiškai startuoti, nuskrieti nuo kalniuko ar pakilti lygumoje naudodamasis specialiu keltuvu. Kuo dažniau ir daugiau skraidysi, tuo didesnę patirtį sukaupsi, tuo ilgiau išsilaikysi ore.
Tik nuo kalniuko? Bet juk tai ne taip įdomu!
Skamba galbūt tikrai neįdomiai, bet kai stebi tai darančius žmones, pamatai, kad tai jiems palieka nepakartojamų įspūdžių.
- Kiekvienas, rengdamasis tokiam žingsniui, tikriausiai susimąsto, ar tai pavojinga? Ypač to paklaustų mūsų skaitytojos, išleisdamos savo vyrus ar vaikus.
Pavojinga yra ir vaikščioti žeme. O daugiausia žmonių miršta gulėdami lovose. Žeme einame tarsi dvimatėje koordinačių sistemoje, o erdvėje – trimatėje. Taigi skrendant būtina įvertinti daugiau faktorių: laiką, oro sąlygas. Jei gebama tai padaryti – tikrai saugu ir daugelis netgi sako, kad visai neekstremalu. Pavyzdžiui, leidžiantis parašiutu ekstremalumo neįmanoma išvengti, nes visada reikia prisiversti iššokti iš lėktuvo. O čia nubėgi keletą žingsnių žeme ir ramiai pakyli, sukdamasis kartu su paukščiais – daugiau romantikos negu ekstremalumo. Be to, skrisdami turime dar vieną šansą – atsarginį parašiutą.
- Tada galima paklausti – kiek tai pavojinga?
Lietuvoje iki šiol nebuvo nė vieno mirties atvejo, o rimtesnes traumas dažniausiai patiria stokojantieji patirties, atsiradus vadinamajam „Ikaro sindromui“ (Ikaras skrido į saulę, kol sutirpo jo pasidirbintų sparnų vaškas ir išbyrėjo plunksnos). Kiekvienas pradėjęs skraidyti žmogus perserga „Ikaro sindromu“. Jaučiasi pernelyg drąsiai ir dažnai neįvertina esamos situacijos rizikos. Tuomet ir pasipila traumos.
- Šokant su parašiutu viskas lyg ir aišku: atsidaro lėktuvo kabinos durys ir šoki. Tačiau kaip su šia parašiutą primenančia priemone pakylama į dangų?
Lygumose parasparniui pakilti, be motoro, reikalingas keltuvas. Juo vidutiniškai pakylama į trijų-keturių šimtų metrų aukštį, priklausomai nuo vėjo greičio ir keliuko ilgio (jeigu važiuojama mašina). Atsikabinęs nuo kėlimo lyno, pajunti visą šio skrydžio romantiką bei žavesį. Dažnai skrisdami termikuose sutinkame paukščių. Tuomet kartu su paukščiais, sukdamiesi ratais, kylame aukštyn iki debesų. Kartą gandras mane taip lydėjo dvi valandas. Jeigu matai paukštį, kuris neplasnoja ir sukdamasis ratais kyla viršun – vadinasi, ten tikrai yra kėlimo srovė ir kaip tik ten reikėtų sklęsti.
Sklendžiama nuo debesies prie debesies, įvertinant žemės reljefą. Beje, sunkiausia Lietuvoje praskristi Suvalkijos lygumas. Geriausiai skristi kalvotose arba miškingose vietovėse.
- Pasakojote, kad iš Kauno apylinkių nuskrendate iki Kupiškio ar Šilutės. Tai iš tiesų įmanoma?
Parasparniai yra dvejopi: motorizuoti ir be motoro. Dažnai žmonės mano, kad be motoro galima skristi tik kalnuose arba šokinėjant nuo kalniuko. Netiesa. Jeigu tik šviečia saulė ir danguje formuojasi kamuoliniai debesys, su parasparniu, esant nestipriam vėjui, galima nuskristi šimtus kilometrų. Lietuvoje ilgiausias skrydis truko per aštuonias valandas.
Parasparniais su motoru skraido užsiėmę žmonės, turintys tik laisvą vakarą arba savaitgalį. Anksti ryte arba vakarėjant motorizuotu parasparniu skristi maloniausia. Tada romantiškai galima skristi virš upės vagos, fotografuoti apylinkes, kurios iš viršaus atrodo tikrai įspūdingai. Motoras suteikia laisvę skristi bet kur. O vadinamu laisvuoju skrydžiu, parasparniu be motoro, paprastai skrendame pavėjui.
- O kaip tokiu atveju pasirenkate skrydžio maršrutą?
Dieną prieš skrydį planuojame, kur skrisime. Tada nagrinėjame skirtingų šaltinių oro prognozes. Numatome, kokiame aukštyje bus debesys, kokie vėjai pūs, kaip sparčiai maišysis ir kis oro srovės. Šimtą kilometrų nuskristi galima per tris valandas. Idealu, kai dieną nebūna vėjo arba būna labai silpnas, arba keičiasi jo kryptis. Tada bandome skristi trikampiu – grįždami į tą pačią vietą, iš kurios pakilome.
- Būna, kad žmogus turi svajonę ir net galimybę ją įgyvendinti, bet žengti žingsnio taip ir nesiryžta, nes mano, kad tam jis per senas, per silpnas ar nedrąsus. Kokie žmonės gali skraidyti parasparniais?
Visi, kam tik leidžiama vairuoti automobilį. Ypatingų reikalavimų, tokių, kaip lėktuvų pilotams, pavyzdžiui, dėl regėjimo, čia nekeliama. Tačiau labiausiai parasparniai tinka užsispyrusiems žmonėms, atkakliai siekiantiems tikslo. Išsilaikyti ore ir nuskrieti be variklio, kitų papildomų energijos šaltinių yra menas, reikalaujantis žinių, susikaupimo ir be galo daug laiko. Jei žmogus nori skraidyti tik per atostogas ar savaitgaliais, nepatarčiau investuoti į greitai senstančią įrangą. Retai skraidant prarandami įgūdžiai, iškyla traumų tikimybė.
- Tarkime, aš noriu skraidyti, bet nežinau, ar būtent parasparniu. Kaip žinoti, ar šis užsiėmimas atitiks mano poreikius?
Pirmiausia rekomenduoju kreiptis į instruktorių ir paskraidyti su juo dviviečiu parasparniu. Taip įsitikinsite, ar nebaisu, ar iš tiesų patinka. Skrendant dviese, pilotas gali leisti pačiam pabandyti valdyti parasparnį. Tokia pirma pažintis yra saugiausia, patogiausia ir pigiausia.
- Kas skrendant būna kitaip, negu vaikštant žeme?
Kai pakyli į viršų, pamiršti visus žemės rūpesčius. Visai kitaip matai miestus ir laukus. Turi tikslą nuskristi numatytą maršrutą. Seki ir analizuoji meteorologines sąlygas. Kiekvieną kartą skrydis vis kitoks. Niekuomet tiksliai nežinai, kokioje vietovėje nusileisi. Nusileidus neretai pasitinka tolimo Lietuvos kampelio žmonės. Priima svetingai arba su keiksmais išveja iš apleistos savo pievos. Kaip aš sakau... Nuotykiai tik prasidėjo. Man žavu skristi visiškoje tyloje. Tik tu, paukščiai ir begalinis dangus...
