Jam atrodė, kad tekstai, rašomi kompiuteriu, perdėm technizuoti ir šalti. Tad ir naujausią savo knygą "Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje" jis parašė ranka. Kompiuterį atidavė Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonui Edmundui Paulaičiui, kuriam irgi rūpi bažnyčios kultūros, švietimo istorijos raida. Ne be jo nuoširdžios pagalbos ir šis Petkaus veikalas.
- Jūsų knygos - itin kruopštūs darbai. Kaip rašote?
- Nepretenduoju į didelius rašytojus ar mokslo šviesulius. Mėgstu pasėdėti archyvuose, skaityklose, kaupti medžiagą. O rašau daugiausia žiemą. Man protas prašviesėja apie 23 valandą vakaro, tada sėdu ir rašau. Apsnūstu apie pusę penkių ir einu gulti.
- Kas paakino parašyti Vilniaus vyskupų istoriją?
- Po visų okupacijų, ištikusių Lietuvą, bažnyčios istorijoje atsirado properša. Tarybiniais metais į dvasininkijos veiklą žiūrėta neigiamai, visokėliausi draudimai trukdė ne tik rašyti bažnyčios istoriją, bet ja net domėtis. Istorijos mokslas irgi apeidavo bažnyčios vaidmenį puoselėjant kultūrą bei švietimą. Atsiradus progai mėginu tas properšas užpildyti.
- Kas labiausiai krito į akis tyrinėjant dar netyrinėtus istorijos klodus?
- Man magėjo atskleisti didžiulį vyskupijos vaidmenį valstybės gyvenime. Tiesa, vyskupai tada buvo ir valstybės senatoriai. Iškilus pavojui, jie visada padėdavo valstybei. Ne vienas vyskupas apginklavo pulkus. Daugybė brangenybių, padovanotų Šv. Kazimiero koplyčiai, pavojaus metu buvo atiduota valstybės iždui. Tad itin norėjau atskleisti, kokie iš tikrųjų buvo Vilniaus vyskupai ir kokią jie darė įtaką valstybės gyvenimui.
- Kokią įtaką vyskupai darė mokslui bei švietimui?
- Kol Lietuva nebuvo prijungta prie Rusijos, mūsų krašte veikė keliasdešimt kolegijų ir aukštesniųjų mokyklų. Jos buvo įsteigtos vienuolių ir vienuolynų. Beje, vienuolynai už mokslą neimdavo jokių pinigų. Vyskupai plėtojo ir "Caritas" veiklą. Prie kiekvieno vienuolyno buvo įsteigtos senelių prieglaudos.
Vienuolyno rūpestis buvo ir pradžios mokyklos. Esu parašęs knygą "Lietuvos dominikonai Lietuvos kultūroje". Mes visi žinome, kad jėzuitai įkūrė Vilniaus kolegiją 1579 metais. Prieš tai (prieš 50 metų) dominikonai turėjo savo generalinę studiją Vilniuje. Ji veikė Bolonijos universiteto pavyzdžiu ir teikė keturis mokslinius laipsnius.
- Ar žinoma, kam buvo teikiami mokslo laipsniai?
- Pasiknisęs archyvuose aptikau ir šių žinių. Sudariau ir kartoteką. Dominikonai suteikė net 700 mokslinių laipsnių. Tai mane sudomino.
- Kaip vertinate savo knygą, ar ji mokslinė, ar skirta visiems skaitytojams?
- Mano tikslas buvo daugiau šviečiamojo pobūdžio. Nepretenduoju į jokį mokslinį veikalą, tiesiog buvo svarbu sudėlioti faktus, pateikti dokumentus, nurodyti šaltinius. Rašyti mane ragino Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
- Ar šią knygą?
- Ne visai. Kai arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems, dažnai rengdavau po ją ekskursijas. Sykį mano pasakojimų klausėsi gerbiamas Budrys ir priėjęs spirte spyrė užrašyti, ką pasakoju. Tada atsakiau, kad daug yra mokslininkų, turinčių laipsnius, tegul ir dirba. Jis man atsakė, kad mokslinių darbų teks ilgai laukti, o baltą puslapį galima greičiau užpildyti. Prikalbėjo. Taip ir atsirado knyga "Arkikatedros bazilikos Vilniaus koplyčios". Mokslininkai istorikai mano darbo nesupeikė.
- Arkikatedros istoriją jus ragino rašyti šviesios atminties monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas?
- Taip, tai tiesa. Monsinjoras labai brangino Šv. Kazimiero koplyčią. Ko gero, mažai kas žino, kad Šv. Kazimiero išvakarėse jis ateidavo į arkikatedros koplyčią ir praleisdavo naktį. Monsinjoras šiltai apsirengdavo ir čia melsdavosi. Sakė negalįs palikti Šv. Kazimiero vieno tokią naktį.