Kelias savaites tuos santykius ir mezgi: vakarienė su vynu, komplimentai, žygiai į teatrą pasikultūrinti, pasimatymai, telefono skambučiai dienomis, aistringos SMS žinutės naktimis.
Regis, įklimpote rimtai. Abu. Tu patiki pražydusiais jausmais. O po kelių savaičių vaikinas skubiai evakuojasi iš tavo gyvenimo nieko nepranešęs. Tiesiog dingsta. Nebeskambina, neatsako į skambučius, o netikėtai užkluptas suvapa kažkokį sveiku protu nesuvokiamą pasiteisinimą, kodėl nebegali daugiau su tavimi susitikinėti.
Pasijunti it kokia apdaužyta mašina, ką tik palikta iš įvykio vietos pabėgusio vairuotojo. Kaip čia taip išėjo, kad šitas visai neypatingas vaikinas taip kiauliškai su tavimi pasielgė? Juk turėjo suvokti, kaip jam pasisekė atsidūrus šalia tokios puikios merginos kaip tu.
Man panaši istorija irgi buvo nutikusi. Susipažinome per bendro draugo gimtadienį. Su Tadu iš karto radome bendrą kalbą. Visą vakarą prapliurpėme nekreipdami dėmesio į aplinkinius — jaučiausi lyg bendraudama su žmogumi, pažįstamu šimtą metų. Po kelių dienų jis man paskambino, aš mintyse triskart sušukau valio. Po poros valandų jau sėdėjome kavinėje ir aptarinėjome perskaitytas knygas, matytus filmus, gyvenimo prasmę. Per pirmą susitikimą patirtas artumo jausmas niekur nedingo — priešingai, dar labiau suvešėjo.
Tado pastabos ir juokeliai buvo į temą, visi jo žodžiai — kaip balzamas mano ausims. Jis prisipažino iš karto pajutęs artumą, bet bijojęs per greitai skambinti, nes nenorėjęs pasirodyti desperatiškas nevykėlis. Be abejo, patikėjau. Be abejo, lyg su sparnais lėkiau į kitus pasimatymus. O kai po poros savaičių pasakė, kad esu jam daugiau nei tik bičiulė, džiugiai tariau, kad jis man taip pat. Sutarėme neskubinti įvykių, pasižiūrėti, kas iš to išeis.
Prabėgo keletas dienų, ir sulaukiau jo skambučio. “Atsiprašau, bet nusprendžiau, kad dar nenoriu leistis į rimtesnius santykius”, — maždaug tokia buvo jo žodžių esmė. “Bet juk mes ir toliau galime smagiai leisti laiką?” — dar paklausė. Ištikta šoko tylėjau, todėl jis skubiai atsisveikino burbtelėjęs, neva netrukus paskambinsiąs. Aišku, daugiau jo nei mačiau, nei girdėjau. Paskui ilgai siutau ant visų vaikinų, kuriems tik iškart pajusdavau simpatiją. Tiesą sakant, prireikė nemažai laiko, kol vėl patikėjau kito mano dėmesį atkreipti mėginusio žmogaus nuoširdumu.
Nevilties amžius
Kodėl vyrai deda į kojas? Biologai paaiškintų paprastai: “Todėl, kad gali sau tai leisti.” Bet kuo čia dėta biologija? Ogi vis dėl to paties laikrodėlio. Jei tik moteris sąmoningai neapsisprendžia neturėti vaikų ar nekurti šeimos, metams bėgant ji jaučia vis didesnį spaudimą susirasti vyrą ir pagimdyti vaikų. Todėl ir jos reikalavimai antrajai pusei mažėja, o iš kiekvienos santykių užuomazgos ji tikisi daugiau, nei galbūt iš tiesų laukti vertėtų.
Vyrų pasaulyje atvirkščiai: metams bėgant jie tarsi užsidirba daugiau taškų, t.y. įgyja daugiau galimybių. Tiksliau, gali rinktis iš vis gausesnio būrio vis jaunesnių merginų. Todėl ir neskuba įsipareigoti.
Moterys labiau motyvuotos. Jos nori ištekėti ir, jei įmanoma, nesulaukusios brandaus keturiasdešimtmečio. O vyrui, su kuriuo tokia moteris susitikinėja, tai galbūt tik dar vienas romaniūkštis. Nieko rimta. Šiuo gyvenimo tarpsniu santuoka nėra jo prioritetas.
Dabar rūpi karjera, ambicijos, šeima gali ir palaukti. Metams bėgant apie šeimą svajojančiai moteriai pasimatymai tampa vis didesne problema: kiekvienas naujas vyras — nauja viltis. Ir kuo labiau ji pasiduos beviltiškam norui susirasti ką nors — nelabai svarbu ką, tuo daugiau širdgėlos patirs.
Vis dėlto kodėl kai kurie vyrai nuolat kartoja tokį pat elgesio modelį: puola į svaiginamus santykius su beveik nepažįstama moterimi, o paskui neša kudašių? Todėl, kad jie spontaniškesni. Ko nors užsimanę, savo tikslų siekia greitai, nieko nelaukę, nes nori kuo greičiau pajusti pasitenkinimą. Jie vadovaujasi principu čia ir dabar.
Vienas tokių serijinių bėglių, niujorkietis Rickas Marinas, net parašė apie tai knygą — ganėtinai ironiškai papasakojo savo istoriją: apie keliolika metų, praleistų susitikinėjant su vis naujomis moterimis, kurias jis mesdavo vos atslūgus pirmajam įkarščiui.
“Moterys kaltina vyrus, nes šie simuliuoja santykius. Tačiau kaip tik moterys, vos susipažinusios su vaikinu, “Ferrari” greičiu lekia intymumo ir rimtų santykių link. Tai katra lytis elgiasi nenatūraliau?” — retoriškai klausia Rickas.
Gregas Behrendtas, garsios knygos “Jis — ne tau” (pagal ją pastatytas filmas neseniai buvo rodomas ir Lietuvos kino teatruose) autorius, nuoširdžiai pataria: sutikusi naują vaikiną neinvestuok į jį pernelyg daug emocijų ir nesitikėk, kad pavyks jį įstumti į įsipareigojimų liūną.
“Kai viskas klostosi pernelyg greitai ir pernelyg gerai, vyrui tai gali pasirodyti įtartina. Jis pradeda manyti, kad ko nors nepastebi”, — sako G. Behrendtas.
Pasak jo, vakarienė — vienintelis įsipareigojimas, kuriam vaikinas yra pasirengęs iš pat pradžių. Bet jei neseniai sutikta mergina ilgai nelaukusi pradeda dėl jo aukoti savo įprastą gyvenimą, vyrukas gali pulti į paniką.
“Vaikinas jaučia spaudimą: jis privalo pradėti rūpintis ta mergina ir suteikti jai laimės. Nors nė nenumano, kaip tai padaryti”, — aiškina G. Behrendtas.
Vyro jausmai moteriai, kuria ką tik žavėjosi, gali kardinaliai keistis: pakanka, kad ši jį spustelėtų ar atskleistų savo poreikius, kurių jis dar nėra pasirengęs tenkinti.
“Dėl tokio elgesio vos per vieną dieną vyro jausmai gali pasikeisti nuo visiško garbinimo iki abejonės”, — konstatuoja G. Behrendtas.
Moterys lengvai įsimyli. Ir įsimyli taip, kad meta visas racionalias mintis ir blaivų protą. Užuot buvusios atsargios, santykiams dar nė neįsibėgėjus deklaruoja atsidavimą šalia esančiam žmogui visomis mintimis, kūnu ir jausmais. Ir nė nejausdamos į tokius pat jausmus stumia vyrą. Tik ar įmanoma įstumti į santykius žmogų, kuris nesijaučia tam pasirengęs?
Jei ir tu buvai susidūrusi su jausmų bėgliu, pamėgink savęs paklausti: o kokie motyvai tuo metu tave valdė? Gal desperatiškai norėjai, kad iš šių santykių kas nors išsirutuliotų? Gal jau planavai vaikiną supažindinti su savo tėvais, nors nė nežinojai, kur jis dirba? Gali būti ir taip, kad tiesiog neteisingai interpretavai situaciją: taip, jis puikus, dėmesingas ir draugiškas — bet visiškai neieškojo jokių rimtų ilgalaikių santykių?
Kai kurių dalykų verta pasimokyti iš vyrų: atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį į savo gyvenimą ir mėgautis kiekviena diena, užuot lyg apsėstai švaisčius nervus dėl ateities. Paradoksas: kuo atsainiau moteris vertina santykius, tuo didesnis šansas, kad vyras norės juos išlaikyti ir stiprinti. Kita vertus, ko čia stebėtis? Jis nesijaučia spraudžiamas į kampą!
Kaip atėjo, tegul taip ir išeina
Jei vaikinas ką tik pasipustė padus, pamojuok jam pavymui ir palinkėk laimingo kelio. Nors ir dėl kokių priežasčių jis taip pasielgė, tu ką nors pakeisti gali? Negali ir neturėtum. Juk nepriversi žmogaus grįžti ir pajusti tau tai, ką jauti jam pati.
Be abejo, jei nori, gali nusiųsti draugišką žinutę ar pamėginti palaikyti bičiuliškus santykius. Bet jei vaikinas ir tokių dalykų nenori, palik jį ramybėje. Gal po kurio laiko jis vėl apsireikš tavo gyvenime, gal jam tiesiog reikėjo suprasti, kad norėtų būti su tavimi. Tačiau garantijų, kad taip nutiks, nėra jokių.
Ar klausti jo, kodėl taip drastiškai santykius nutraukė? Tik tuo atveju, jei neturi ką prarasti ir esi pasirengusi išklausyti nenuoširdų atsakymą. Apskritai — nepaskęsk gedule. Šiek tiek paliūdėti būtina, bet nepersistenk. Pamėgink į tai, kas įvyko, žiūrėti pro optimistinius akinius: buvo smagus flirtas. Tik tiek. Jei tavo elgesys tam vaikinui nepatiko, tai — jo problema.
Pakelk galvą — vyrų juk ir be jo aplink pilna. Tik įsikalk pamoką: neskubėk priimti žmogaus į širdį, kol jis įrodys to norintis ir esąs vertas. Nepriimk jo elgesio asmeniškai. Jei nori, išsirėk, išsiverk, o paskui pasidžiauk: tu ką tik išvengei žmogaus, kuris vėliau būtų dar stipriau tave įskaudinęs.
