Ant Kilimandžaro paliktoje kapsulėje buvo ir Lietuvos banko Ryšių su visuomene skyriaus tam žygiui duota Panemunės piliai skirta sidabro proginė moneta. Ant Akonkagvos paliktoje kapsulėje buvo ir šv. Kazimiero gimimo metinėms paminėti skirta sidabro moneta, kurią Stasys nusipirko pats.
„Gal su sidabro monetomis ir persistengiau, bet dabar jau po viskam, – svarstė keliautojas. – Tas kapsules kas nors gali rasti. Kai kur jas paslėpiau labai gerai, tad vargu ar kas nors aptiks. Bet ką gali žinoti. Akonkagvoje netoli viršūnės stovi kryžius, greta – akmenų krūvelė, ten ir paslėpiau. Bet kas nors gali ir panaršyti“.
Ant Kilimandžaro Stasys kapsulę paslėpė šiek tiek žemiau viršūnės, radęs kitą akmenų krūvą, kad niekas nematytų. Mat tuo metu ant kalno buvo užkopusios kelios grupės. Ant Kenijos kalno irgi gerai paslėpęs. Nebent gidas...
„Bet ne jūs vienas paliekate viršukalnėse ką nors atminčiai ar žiniai. Nejaugi kiti alpinistai susirenka tuos suvenyrus?“ – nustebau.
„Taip. Gali būti, kad, bedėdami savo, ras mano kapsulę, – sakė pašnekovas. – Dažniausiai paima, ką radę. Aptikę paliktą laišką, paštu jo autoriui praneša, kad rado. Bet jeigu ras vertingą monetą, tai tikrai pasiims ir nepraneš. Todėl paskui nutariau sidabro monetų daugiau nebedėti į kapsules“.
„Šis žygis man buvo kaip ir gulbės giesmė, – sakė alpinistas Stasys Venskus. – Ateityje, kai išeisiu į pensiją, jeigu ir pratęsiu tūkstantmečiui skirtą žygį kalnuose, kopsiu daugiau savo malonumui, neskubėdamas, pasirinkęs nebūtinai aukščiausias, bet įdomiausias viršukalnes. Porą mėnesių sau vaikštai po kalnus, gali atsisakyti palydovų ir kopti visiškai savarankiškai. Dabar norėjau kuo aukščiau – nes Lietuvos vardo tūkstantmečiui.
Be to, žygiuoti galėjau tik kasmetinių atostogų metu. Jeigu būčiau gavęs finansinės paramos, tai būčiau šiemet bandęs ir į Everestą. Apskritai buvau įsipareigojęs visuomenei ir jaučiau savotišką moralinę atsakomybę“.
Bet, norint taip laisvai keliauti, reikia nemažai pinigų. Gerai būtų išlošti aukso puodą – milijoną.
„Ne, nereikia milijono ir jo nepavyks išlošti, – įsitikinęs pašnekovas. – Kai neveja laikas ir eini vienas, viskas kainuoja pigiau. Dabar, sakykime, kelionė Himalajuose kainavo keturis tūkstančius JAV dolerių. Jeigu kopčiau vienas, tada du mėnesiai kainuotų tūkstantį. Ir įkopčiau į dešimt žemesnių viršukalnių“.
Anot pašnekovo, Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas visas žygis jam kainavo penkiasdešimt tūkstančių litų. Todėl dabar metas sustoti ir vėl taupyti, kad nors iš dalies padengtų patirtas išlaidas.
Kuris alpinistas nesvajoja įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę, o jūreivis – apiplaukti Žemės rutulį, garsiai svarstau.
„Jeigu sveikata nesušlubuos, galbūt pabandysiu, – nesiginčija pašnekovas. – Bet tai būtų asmeninės ambicijos. Be to, ar verta vienam kalnui visas santaupas išleisti, gal geriau tada pratęsti tūkstantmečiui skirtą kalnų žygį ir kelionę aplink pasaulį suplanuoti, o jeigu dar su šaunia palydove... Kitais metais tokiu atveju vykčiau į Šiaurės Amerikos žemyną...“
