Žygeivio ir jo palydovo daiktus Pietų Amerikoje nešė mulai. Jų varovui, kurį samdo žygius organizuojanti agentūra, atiduodama dauguma daiktų, tik reikalingiausius – iki penkiolikos kilogramų – nešiesi pats. Tai yra nedaug, nes visa kuprinė, su kuria išvyksti į kalnus, paprastai sveria apie trisdešimt kilogramų.
„Afrikoje irgi turėjau palydovų, – pasakojo Stasys. – Ten jie yra privalomi, jeigu naudojiesi agentūros paslaugomis. Kita vertus, kopdamas pirmą kartą ir dar vienas gali neišsitekti į leidime nurodytą laiką. Tada gali tekti sumokėti didelę baudą. Virve susirišus su palydovu eiti nereikia. Pats nešiesi dešimt ar penkiolika kilogramų, kai ką atiduodi nešti ir kalnų gidui – didesnę dalį savo daiktų svorio. Jis ir palydovas, ir nešikas, ir virėjas – palengvina žygį“.
Kilimandžarui Tanzanijoje ir Kenijos kalnui skirta po šešias paras pirmyn ir atgal, nors jie gana aukšti. Be palydovo gal tik per dvi savaites įkoptum, sako pašnekovas, nes nežinai kelio ir apskritai vienam sudėtinga.
I albumas
II albumas
Himalajuose prieš kopdamas alpinistas išsikeitė šimtą JAV dolerių į Nepalo rupijas, nes reikėjo duoti arbatpinigių palydovui, nešikui, nors agentūra jiems ir moka. Arbatpinigiai kalnų žygiuose ir ekspedicijose mokami visur pasaulyje. Tokia tradicija, tokios nerašytos taisyklės.
„Kai kada arbatpinigiams išeina ir du šimtai dolerių. Kartais iš pradžių tave lydi vienas gidas, o kai prasideda ledynai, lydi jau kitas, – pasakojo Stasys. – Tad turi mokėti ir jam. Iš pradžių tave lydi vienas nešikas, paskui – kitas. Ir kiekvienam turi mokėti.
Bet kai už kelionę sumoki tūkstantį eurų ir agentūrai – pustrečio tūkstančio dolerių, tai dėl šimto dolerių nebesuki sau galvos. Agentūroje pasakė, kad gidui duočiau arbatpinigių tūkstantį rupijų, aš daviau pusantro tūkstančio – beveik penkiolika eurų. Man negaila, jeigu žmogus geras, draugiškas, tau padeda. Ar labai daug aš prarasiu? O jiems tai dideli pinigai“.
Mokėti arbatpinigius šiame žygyje Stasys pradėjo Afrikoje. Iš pradžių ta tvarka jam atrodė keistokai, ir mažai grynųjų buvo nusivežęs. Tad bijojo, kad neužteks pinigų žygiui Kenijoje. Bet, pasirodo, banko kortelė galiojo, litai konvertuojami į Kenijos šilingus, tad turėjo pluoštą jų pinigų.
„Nešikas nešė maistą, palapinę, net sudedamuosius kėdę ir staliuką. Na, kam jie man – staliukas ir kėdutė, stebėjausi. Tarsi kokiam nors anglų lordui, – prisiminęs šypsojosi Stasys. – Gal ir patogu, bet man, nepratusiam, juokinga šitaip valgyti kalnuose. O jeigu keliauja grupė, tai baldų neša ohoho kiek. Kiekvienam po kėdę, didelį sudedamąjį stalą arba net du. Ir didžiulę palapinę pietums pastato. Todėl grupę aptarnauja dešimt palydovų.
Jie taip pripratę, o aš – ne. Bet paskui pripratau. Visai neblogai, kai iš tavęs paima didesnę dalį svorio. O kai pačiam neštis liko kokie penkiolika kilogramų, tai vaikščiojau Afrikos kalnuose sau kaip ponas. Trisdešimt penkerius metus nežinojau, ką tai reiškia. Viską pats nešdavausi“.
Bus daugiau.
