Ant stogo - „antras žigulys”
Kelionės po Europą startą alytiškiai derino su Vilniaus dailės akademijos diplomų įteikimo iškilmėmis, nes du jų šiemet tapo šios Alma Mater absolventais: Marius Matulionis baigė architektūros, o Vilija Gaižauskaitė - tekstilės studijas.
Į Italiją išsiruošė su svarbiu reikalu - prasidėjus vasaros atostogoms, Alytaus dailės mokyklos mokytojas M.Kazakevičius norėjo palydėti seserį Eglę, išvykstančią studijuoti į Italiją. Kartu pakvietė važiuoti draugus. Nekilo abejonių, kad į tolimą kelią leisis Manto žiguliais, 1981 metų laidos vadinamuoju trečiuku, kurį prieš keletą metų padovanojo jo mokytojas, grafikas Juozas Brusokas.
Iš Dailės mokyklos kiemo į tolimą kelią automobilis pajudėjo… dviaukštis, ant jo stogo, kaip juokauja keliautojai, buvo sukrautas „antras žigulys”, juk į Italiją reikėjo ne tik studentę palydėti, bet ir jos daiktus nuvežti. Savaime suprantama, artimieji mėgino atkalbėti jaunuolius nuo sumanymo į tolimą kelią leistis tokia, jų manymu, nepatikima transporto priemone. Jei jie būtų bent nutuokę, kad iš Italijos žiguliuko ekipažas patrauks ne namo, o į tolimąją Ispaniją, jų argumentai tikriausiai būtų buvę dar svaresni, tik kažin ar paveikesni.
„Su šita mašina prieš Naujuosius metus keliavau į Rumuniją. Kelionė parodė, kad automobiliu galima pasitikėti, tuomet nuvažiavau 4 tūkstančius kilometrų”, - pasakoja M. Kazakevičius, žigulius taisantis, o neretai ir jų konstrukciją tobulinantis savo rankomis. (Kartais jį pakonsultuoja Dzūkijos senovinės technikos klubo prezidentas Raimondas Žvinakevičius, jo patarimai pravertė ir kelionės metu.)
Keliauti galima ir kitaip
Sunku patikėti, tačiau trijų savaičių kelionėje į Ispaniją alytiškių ketvertas (penkta žiguliuko keleivė Eglė liko Italijoje) išleido vos po 900 litų. Didžioji dalis šios sumos buvo skirta kurui (automobilis naudoja 8 litrus benzino 100 kilometrų) ir maistui. Beje, visi keturi žiguliuko ekipažo nariai - vegetarai, tad jų kelionės meniu daugiausia sudarė vietos turguose perkami švieži vaisiai, duona.
„Rinkomės tik nemokamus kelius, lankėmės tuose muziejuose, renginiuose, kur įėjimas laisvas, nakvojome po atviru dangumi, paplūdimiuose, viešuose parkuose, keletą naktų praleidome automobilyje, turėjome ir palapinę, tačiau be kuoliukų, taigi ji labai pravertė užsidengti nuo rasos. Sugedusio automobilio į servisą netempėme, taisėme patys”, - šypsosi vartotojų visuomenei neprijaučiantys pašnekovai, kuriems savitą kelionės filosofiją padiktavo jų gyvenimo būdas.
Iš anksto kelionės detaliai neplanavęs, jos dovanojamais netikėtumais mokantis džiaugtis žiguliuko ekipažas iš Italijos pasuko ne atgal į Lietuvą, o į saulėtąją Ispaniją. Mantas neslepia: važiuoti taip toli nebuvo pasirengęs psichologiškai, Alytuje tokiam sumanymui nebūtų pritaręs, bet Italijoje, pasižiūrėjęs „Google Maps”, nusprendė: „Atstumas ne toks jau didelis...”
Juolab alytiškiai sužinojo, kad pakeliui yra žmonių, kuriems jie bus laukiami svečiai: jų gidu po Nicą tapo ten gyvenantis, kaip LUNI (Laisvasis universitetas - neformali bendruomenės iniciatyva, kurios esmė ta, kad žmonės dalijasi žiniomis, toks universitetas gyvuoja ir Alytuje, M. Kazakevičius - jo iniciatorius) lektorius pažįstamas Kęstutis Bacevičius, po Kataloniją - Alytaus jaunimo orkestro „Svajonė” draugai muzikantai.
Venecijos bienalė „daug nykesnė nei Alytaus”
Mariaus, Akvilės, Manto ir Vilijos maršrutas nusidriekė per Boloniją, kuri didelį įspūdį paliko tiek architektūra, tiek dvasia. Keliautojams pasisekė - pateko į seniausiame Europos universitete (Bolonijos universitetas įkurtas 1086 metais) vykstančią konferenciją, skirtą šio miesto istorijai. Be kita ko, sužinojo ir jiems patikusių arkadų, kurias įrengus po miestą galima vaikščioti išganingu pavėsiu ir karščiausią dieną, istoriją - pasirodo, nurodymas jas statyti duotas tam, kad turėtų kur prisiglausti benamiai. Jų Bolonijoje ypač daug, ir visi turi bent po vieną šunį.
Užsuko ir į Veneciją, kur tuo metu šurmuliavo nuo 1895 metų rengiama tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, apsilankė jos ekspozicijose - tik nemokamose. Mantas sako, kad bent jau jam Venecijos bienalė pasirodė daug nykesnė nei Alytaus.
Veronoje - Romeo ir Džuljetos mieste - alytiškių laukė pasimatymas su… policija ir armija.
„Jie medžiojo teroristus, o mes, matyt, pasirodėme įtartini: nestandartiškai (vietų nebuvo, taigi sugebėjome tilpti į perpus mažesnį tarpą) pastatėme žigulius automobilių stovėjimo aikštelėje ir, įsitaisę ant žolės, užkandžiavome. Privažiavęs policijos ir armijos ekipažas paprašė parodyti pasus, bet dokumentai buvo tvarkingi ir tuo pažintis baigėsi”, - pasakoja Marius.
Kelias į Genują alytiškiams tapo vairavimo įgūdžių išbandymu. Nemokami keliai ne visada pasirodydavo patys saugiausi. Stačiais ir siaurais serpantinais teko kilti žiguliu, kuris neturi vairo stiprintuvo. „Pasportavome!” - šypsosi automobilį pakaitomis vairavę Mantas ir Marius, veikiai perpratę nerašytas vietos kelių eismo taisykles: prieš staigų posūkį - pyptelk!
Vis dėlto abu sako, kad vairuoti gana ekstremaliomis sąlygomis kalnuose buvo lengviau nei lygiame greitkelyje, nes adrenalinas suteikia budrumo.
Žigulio garbės reikalas - „Formulės-1” trasa
„Ypač keistą įspūdį paliko Monakas - turtingas, brangus, sutelktas ir mums visai nepatrauklus, taigi jame net nesustojome, tačiau labai apsidžiaugėme, kad mūsų žiguliukas važiuos „Formulės-1” trasa, besidriekiančia aplink miestą”, - įspūdžiais dalijasi Mantas.
„Paryžius prie jūros”, - taip Nicą, kurioje keliautojai praleido keturias dienas, apibūdino Marius. Jis tikėjosi klestinčio kurorto, o pakliuvo į kultūrinio gyvenimo sūkurį su daugybe meno galerijų, muziejų: Henri Matisse’o, Marco Chagalo, Auguste’o Rodino ir panašiai.
Nica stebino socialiniais kontrastais - nuo benamių iki milijardierių jachtų, kurios alytiškiams pasirodė tokios ištaigingos, kad gal net ir neplaukiančios, tik pasipuikuoti skirtos. Turtingųjų kapinėse jie pamatė tiek meno kūrinių - marmuro, bronzos, kiek tikėjosi užtikti nebent muziejuje.
Viešėdami viename garsiausių Prancūzijos Rivjeros kurortų, keliautojai susitiko su ten jau ne vienus metus gyvenančiais tautiečiais. Jie pasirodė labai išsiilgę Lietuvos ir gimtosios kalbos, tačiau neskubantys grįžti į tėvynę. Emigrantų gyvenimas ten visai neblogas: dirbdamas puse etato valytoju, dažnas lietuvis per mėnesį uždirba 1200 eurų, už 500 eurų nuomoja butą Nicos senamiestyje ir dar užtenka pragyvenimui.
Katalonijoje pasijuto kaip namie
„Nicoje mus priėmė poniškai, o Ispanijoje - karališkai!” - viešnagės įspūdžius apibendrino Akvilė, kurią, kaip ir kitus žiguliuko ekipažo narius, ypač sužavėjo katalonų svetingumas, juolab kad svečiai šeimininkus užgriuvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus - išvažiuodami iš Italijos parašė elektroninį laišką klausdami, ar galėtų atvykti.
Mintis aplankyti Kataloniją, žinoma, nebūtų kilusi, jei ne Alytaus jaunimo simfoninis orkestras „Svajonė” ir šio kolektyvo projektai, kuriuos vykdydami alytiškiai muzikantai keletą kartų viešėjo Katalonijoje, o katalonai - Alytuje.
„Svajonėje” grojo viena keliautojų - V. Gaižauskaitė, kuri ir projektams pasibaigus susirašinėjo su katalonais muzikantais.
Alytiškius priėmė Frančesko ir Neus - anuomet jie buvo jaunimo orkestro nariai, o dabar - miestelio muzikos mokyklos direktorius ir studijų skyriaus vadovė. Taip pat teko bendrauti su vienu projekto organizatorių Čiabiu, kuris, pasirodo, ir šiandien detaliai papasakotų apie katalonų muzikantų viešnagę Alytuje, ką ten veikė ar matė, mat ši orkestro kelionė buvo vienas ryškiausių kolektyvo veiklos puslapių.
Apgailestaudamas, kad bendradarbiavimas nutrūko, Čiabis perdavė nuoširdžiausius linkėjimus „Svajonės” vadovei Daivai Martikonytei ir dabartiniams šio orkestro nariams.
„Kapeikos” likimo valiai nepaliko
Europos miestuose praeivių akį traukęs alytiškių žigulys (automobilis pagamintas pagal itališko „Fiat” modelį, tad jį atpažindavo dažnas italas - rodė iškeltus nykščius, neretai smalsuoliai „kapeiką” apspisdavo čia pat gatvėje) tapo ir pasakojimų apie kelionės įspūdžius ašimi - visi patirti nuotykiai sukasi apie automobilio taisymą.
Laimei, rimtesni gedimai žiguliuką užklupo tik grįžtant - Vokietijoje Marius ir Mantas visą dieną pragulėjo po juo kelkraštyje, o dar lyjant lietui... Vaizdas buvo tikrai neįprastas, tačiau tik lenkai vairuotojai sustodavo pasiūlyti pagalbos, klausdavo, koks gedimas, patardavo, kaip jį šalinti. Kitų šalių gyventojams, matyt, visiškai nesuprantama, kodėl žmonės patys taiso mašiną, o ne veža į servisą.
Tą darganotą dieną keliautojai nežinojo nei kaip, nei kada grįš namo, todėl pradėjo svarstyti galimybę toliau keliauti autostopu. „Tvirtai jiems pasakiau, kad žigulio pakeliui nepaliksiu!” - juokiasi automobilio savininkas Mantas, nusigavęs iki artimiausio miesto ir nusipirkęs akumuliatorių. Kaip jį sugebėjo parsinešti iki mašinos - kita istorija, ir pats šiandien nelabai paaiškintų...
Kadangi išsikrovusi senoji automobilio baterija nebuvo gedimo priežastis, tik pasekmė, tad ir naujas akumuliatorius problemos, deja, neišsprendė - taupant bateriją, teko vengti naudoti šviesas, stiklo valytuvus ir netgi posūkių signalus. Per Čekiją ir Lenkiją alytiškiai važiavo vairuotojams labai sąžiningai mirksint, kelis kartus sulaukė policijos dėmesio, tačiau baudų išvengė - pareigūnai tik draugiškai paragindavo įsijungti šviesas neįtardami, kad jos „neveikia”.
Sunkiausi buvo paskutiniai kilometrai Lietuvos link, kai nusileido saulė, tačiau, anot pašnekovų, tėvynės ilgesys buvo toks stiprus, kad jie nesustojo ir ryto nelaukė, tik... ant žiguliuko sumontavo visus turimus šviesą atspindinčius daiktus. Bandė lėtai važiuoti kelkraščiu, bet suprato, kad tai ne pati geriausia išeitis.
Tada „prikibo” prie sunkvežimio galo ir taip nuvažiavo dar 25 kilometrus, kol jų „geradarį” sustabdė pasieniečiai. Žiguliukas be šviesų spėjo pasislėpti šoniniame keliuke, tik tada, iki Lenkijos ir Lietuvos pasienio likus vos 10 kilometrų, alytiškiai paskambino draugams ir paprašė juos parvežti. Vis dėlto į Alytų „kapeika” grįžo garbingai - savo eiga.
Šiuo metu žiguliukas jau pataisytas ir pasiryžęs naujiems išbandymams, o jų laukti, regis, ilgai nereikės - rudenį Mantas ketina vykti studijuoti į Angliją, Dartingtono menų koledžą (University of Falmauth). Važiuoti, žinoma, žada senu geru žiguliu.
