Labai norisi viską apžiūrėti, bet… negalime susisiekti su mergina, pas kurią turėjom nakvoti ir tai mažumėlę trukdo visiškam atsipalaidavimui. Po kiek laiko išsiaiškiname, kad būtent šioje Armėnijos dalyje kurį laiką neveiks mobilus ryšys, taigi nei mes, nei mums paskambinti negalima. Super.
Kuriame planus, ką daryti, nes esame Armėnijos pakrašty, tolokai nuo bet kurio kito normalesnio miesto. Užeinam į labai prašmatnų viešbutį ir įtikinam administratorių (taip ir nesupratom, ar vyras ten, ar moteris) pasaugoti mūsų dideles kuprines, kol mes pasivaikščiosim. Taigi, apžiūrim senamiestį, turguje užperkam prieskonių ir basturmos. Labai įdomu tai, kad prieskonius pakuoja į akivaizdžiai savo anūkėlių prirašytų sąsiuvinių lapus. Didžiuliai basturmos gabalai, kurių čia labai labai daug, primena man apie malonumą keliauti.
Kažkokiais stebuklingais būdais mano žinutė pasiekia Ingą Jerevane. Ir dar stebuklingesniais būdais ji atrašo, kad galime atvažiuoti! Kadangi telefonai vis dar neveikia (tos žinutės tikrai buvo stebuklas) ir mes negalim niekam paskambinti, ramiai apsižiūrim miestą, atsigeriam kavos ir nutariam važiuoti į Jerevaną. Kelias gana tolimas, jau gerokai po pietų, bet Vytis tikina, kad pamatę mano begalinį grožį visi armėnai sustos pavėžėti. Žmonės mes drąsūs, todėl išsiruošiam į Jerevaną šiandien.
Pirma mašina mus paveža vos keliolika kilometrų, bet senukas pasirodo esąs tikras Chomičiaus fanas! Paplepėjom apie Lietuvą, apie tai, kaip Chomičius ir Sabonis gyvena ir teko jau lipti. Senukas šiaip atrodė kaip koks mafijos bosas iš senų gerų itališkų filmų. Išleidęs mus, jis užsispyrė surasti mums kitą mašiną. Surado, prisakė vaikinams mus pavežti. Paveža dar keliolika kilometrų. Juokaujam, kad tokiu tempu liko aštuonios mašinos ir mes būsime Jerevane. Tačiau sekantis sustoja senas mersas su labai juokingais berniukais ir važiuoja tiesiai į Jerevaną. Berniukai sako, kaip įdomu jus pavežti, nes atrodote tokie “fyrmenyje” ir esam balti… Aha…
Jerevane pavalgom greito maisto užkandinėj ir grįžtam į Ingos butą. Sudalyvaujam nuostabiai neorganizuotam Laurine atsisveikinimo vakarėly (ji čia gyveno daugiau nei pusmetį ir ruošėsi grįžti į Prancūziją) ir einam miegoti. Tik atsigulusi suprantu, kad diena buvo sunki. Taip pat, kad jau pavargau. Tiksliai nebežinau ar labiau noriu dar keliauti, ar jau noriu namo.
Dar kartą pakalbam prieš miegą, kad šitaip gera ten, kur gyvena lietuviai.
Šiandien nieko neveikimo diena. Kadangi jau šią naktį skrendame namo, tai nutarėm dar ramiai pasibūti saulėtame Jerevane. Nuvažiuojam į vaisių turgų, kur ponios puola iš pat tolo siūlyti skanėstus, duoda paragauti. Niekur nebuvau mačiusi tokio džiovintų vaisių pasirinkimo, kai kuriuos valgydama net nesupratau, ką skanauju. Man labiausiai patiko įdaryti riešutais. Viskas be proto skanu ir labai gražiai atrodo (supakuoja spalvingai, kokią rožę iš obuolio išpjausto).
Šiandien pilnas Jerevanas kinų. Pasvarstau, kad lyg ir darbo šventė, o ne kinų darbo šventė. Vaikšto grupelėmis po kelis ir baugščiai dairosi, lyg būtų iš kokio rūsio paleisti. Nė iš tolo neprimena turistų.
Norėjom patekti apsidairyt į Ararat konjako gamyklą, bet, pasirodo, pas juos, taip pat kaip ir Lietuvoje, šiandien nedarbo diena. Šiek tiek nusiviliam, bet, kaip sakant, reikia visada pasilikti progą sugrįžti. Belieka pasidžiaugti reklama.
Pasivaikščioję prisėdam lauko kavinėje išgerti šalto balto vyno. Saulė kaitina, fontanai jau veikia. Šiandien nedarbo diena, vaikai su balionais ir porelės susiglaudusios. Ak, kaip čia viskas jaukiai. Praeina dar viena kinų grupelė. Aplink vaikšto ir bando parduoti rožes apiplyšęs ir nelabai švarus teletabis.
Metro grįžtam namo. Čia didelis sujudimas, pilna įvairiausių tautybių žmonių. Visi rengiasi į žygį Laurine išlydėjimo proga (netrumpas tas išlydėjimas, kaip supratau). Kažkas rūko, kažkas groja gitara, kažkas skalbia arba kraunasi daiktus. Žodžiu, judesio daug. Staiga skalbimo mašina pradeda džiovinimo procedūrą. Ir kuo toliau, tuo garsiau. Finale pradeda šokinėti, bruzdėti ir nuverčia šalia esančią kriauklę, kuri, žinoma - sudūžta. Pasipila vanduo, visi bėga link vonios ir aktyviai fotografuoja (mes irgi).
Štai šitoj vietoj baigėsi mano rašiklis. Paskutinę dieną. Labai simboliška. Pasiskolinu kitą ir rašau toliau.
Reikia pastebėti, kad visos šitos kompanijos organizaciniai sugebėjimai yra tikrai prasti. Vietoj planuoto išėjimo ketvirtą valandą, visi išgužėjo prieš septynias. Per tą laiką sudužo mano jau minėta kriauklė, Vytis sulošė porą šachmatų partijų su iraniečiu, aš numigau. Mieli visi ten labai, draugiški ir juokingi. Apsikeičiam kontaktais, bandysim turėti dar daugiau draugų ant šio svieto apvalaus.
Likę vieni užkandam basturmos su šviežia duona ir dar kartą išvažiuojam į Jerevano centrą. Apsilankom rekomenduotoj kavinėj (tikrai gera), maloniai pasėdim, o Vytis bando nustatinėti, kad aš sergu. Nieko panašaus, tiesiog jau matyt apima priešgrįžimo nuotaikos. Beje, šitoj kavinėj randam gruziniškų chinkalių ir būtinai padarom nuotrauką Martynui, kuris po mūsų beprotiškos kelionės po Gruziją tapo tikru chinkalių fanu.
Grįžtame nusnūsti porai valandų (Vytis neužminga) ir metas į oro uostą. 2:30val. nakties susikrapštom jau visai paskutinius pinigus ir išsikviečiam taksi. Oro uoste pilna žmonių. Kažkodėl čia didžiausias aktyvumas naktį. Atstovime didžiausią eilę ir sužinome, kad… niekur neskrendam. Oro uosto darbuotojas mums aiškina, kad mūsų nėra jokiuose sąrašuose ir apskritai mūsų bilietai negalioja!
Mus bando įtikinti, kad ant bilieto turi būti antspaudas, liepia laukti ryto ir važiuoti į Jerevaną užsidėti to antspaudo. Vytis net išrausta iš pykčio ir pradeda rėkti. Žmonės aplink žiūri, oro uosto darbuotojo akys apvalėja ir prisipildo baimės. Jis ištaiko momentą ir tyliai man sako, kad nelabai supranta, ką Vytis sako, nes per sudėtinga jo anglų kalba. Kadangi jis rėkti nenustoja, tada aš atitaikydama intonacijas pradėjau vertėjauti į, kaip čia tiksliau pavadinus, broken english (ne tai, kad aš viską supratau, ką jis ten šaukė). Taigi, rėkiam mes jau abu.
Vaikinas trečią kartą nueina paskambinti kažkokiam vadybininkui. Mes per tą laiką strateguojam, ką dar jam pasakysim arba pagrasinsim padaryti. Na, puiki ta Armėnija, viskas gerai, bet noro likti Jerevane be pinigų, nežinia kur ir kuriam laikui - visai neviliojanti idėja. Vaikinas aiškinosi telefonu su vadybininkui, o mes kaip ožiai atsistoję visais įmanomais būdais demostravom, kad mūsų atsikratyti nepavyks. Ką gi, pagaliau sako, kad galime priduoti bagažą ir lipti į lėktuvą. Mus abu lydi jausmas, kad vis tiek nelegaliai į jį patekom.
Sekantis nemalonumas suėmė, kai pradėjo tikrinti pasą. Siaubas, toks jausmas, kad muitininkas nėra matęs šito dokumento (na, arba trijų Baltarusijos vizų jame, che che). Nusikopijavo ir nuskenavo bene po tris kartus, visas vizas perskaitė ir apžiūrėjo taip, kad jau kiaurai matyt matėsi. Paklausė, ką veikiau Armėnijoj angliškai. Tada rusiškai. Aš stoviu ir pradedu suprasti žmones, kurie nužudo dėl proto aptemimo.
Kai jau patekom į paskutinį tašką iki lėktuvo, nubėgau parūkyti ir jaučiau, kad nebesiorientuoju. Stresas tiesiog kratė. Su Vyčiu nutarėm, kad nėr čia ko armėniškų kapeikų vežtis namo, todėl pažiūrim, ką galim nusipirkti už absoliučiai paskutinius pinigus. Džiugi žinia - pinigų užtenka kaip tik nelabai brangiam armėniškam vynui, prie kurio butelio primontuotas toks plastmasinis atidarytuvas.
Vytis klausia, kurį imt, aš automatiškai sakau - stipriausią. Labai gerai atspindinti bendrą savijautą situacija. Pardavėja, pasižiūrėjusi, kad skrendame tranzitu per Prahą, mums paaiškina, kad jie taip nesupakuoja, jog leistų įsivežti į ES. Su plačiom šypsenom sakom - nieko tokio, mes jį Prahoj ir išgersim (svarbiausia toj Prahoj atsidurti pagaliau).
Rankos nustojo drebėti tik tada, kai lėktuvas pakilo. Turėjome persėsti Prahoj, tačiau, bet kokiu atveju, jeigu rinktis, iš kokio miesto mūsų neskraidina - tai Praha vienareikšmiškai geriau nei Jerevanas. Blogiausiu atveju autobusu parvažiuosi. Žinoma, tenai nekilo absoliučiai jokių problemų su mūsų bilietais.
Turėčiau pastebėti, kad vyną mes vis dėlto išgėrėm. Paryčiais Prahos oro uostas atrodė toks nuostabus ir nepakartojamas, seniai šitaip džiaugiausi, patekusi į kokį nors oro uostą. Ką tik atsidariusioj kavinėj nusiperkam kavos ir nusigvelbiam porą puodukų. Turime penkias valandas iki skrydžio ir bepatekančią saulę. Atsidarom vyną. Išgeriam. Gyvenimas rožėmis klotas.
Nusileidę Vilniuje, sužinome apie visą pasaulį apėmusią kiaulių gripo paniką. Mūsų basturmos, atsivežtos iš pasaulio, negirdėjusio apie sergančias kiaules, kažkokiais stebuklingais būdais nepastebi ir neatima.
Taigi, grįžom. Iš šalies, kurioje tiek daug sovietinių įpročių ir reiškinių, taip pat daug Azijos, tuo pačiu noro būti europietiškais, visko tiek daug susimaišę… Nuostabi gamta ir nemėgstantys savo kalnų armėnai.
Norėčiau labai nuoširdžiai pastebėti, kad su didžiausia krize Lietuvoje, visuotine depresija, nelaimingais aplinkiniais ir netgi su tuo, kad mano etatą taip pat panaikino - vis tiek čia šitaip gera gyventi…
