Vilkdalginių (Iridaceae) šeimos atstovai krokai gerai auga lengvoje, drėgnoje, derlingoje priesmėlio bei priemolio, dirvoje, saulėtoje vietoje ar daliniame pavėsyje. Laukinės rūšys mažai reiklios, o kultūrinės reikalauja geros dirvos ir rūpestingos priežiūros. Krokai nepakenčia pažliugusios žemės.
Žaviai atrodo vejoje pasodintų krokų grupelės. Taip sodinant žolė tose vietose pirmą kartą pjaunama gegužės pabaigoje, kai krokų lapai beveik visai pagelsta. Dažniau krokai sodinami daugiamečiuose gėlynuose (didokais, netaisyklingos formos guotais), alpinariumuose, saulėtose atšlaitėse. Pražydinimui žiemą krokai sodinami vazonuose.
Rudenį žydintys krokai sodinami liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, o žydintys pavasarį – nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio. Sodinama 6–8 cm gyliu ir 7–10 cm atstumais. Mažesni gumbasvogūniai sodinami sekliau, iki 5–6 cm.
Krokai vienoje vietoje auga 3–4 metus. Paskui gumbasvogūniai iškasami – ilgiau augdami toje pačioje vietoje krokai pradeda smulkėti. Norint greičiau padauginti, reikia iškasti kasmet. Beveik kiekvienas didelis gumbasvogūnis išaugina du, rečiau – tris keturis gumbasvogūnius ir 50–100 „vaikučių“. Sėklos sėjamos rudenį. Šiuo būdu dauginti krokai pražysta po trejų ketverių metų.
Žemė įdirbama 15–20 cm gyliu. Rūpestingai išrenkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai. Dirva patręšiama pūdiniu (20 kg/1 kv. m) ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis (100 g/1 kv. m – N:P:K 1:2:1,5). Tokio trąšų kiekio užtenka 3–4 metams.
Krokų priešai – juodieji strazdai ir pelės. Masinami geltonų purkų, strazdai nulaužo krokų stiebus arba sutaršo žiedlapius. Pelėms krokų ir kitų dekoratyvinių svogūninių augalų svogūnėliai – tikras gardumynas. Jos gali įsigeisti paskanauti ir sandėliuke laikomų svogūnėlių.
Apie kai kurias rūšis
• Auksuotieji krokai (Crocus chrysanthus Herb.). Žiedai trumpastiebiai, spalva įvairi: kreminė, ryškiai geltona, bronzinė, melsva, skaisčiai violetinė, kartais – su baltais dryžiais. Žydi vos sniegui nutirpus. Nepakenčia pažliugusios žemės ir vešliai kerojančių augalų kaimynystės.
• Pavasariniai krokai (Crocus vernus (L.) Wulf.). Lietuvoje viena populiariausių rūšių. Vainikėlis geltonas, rožinis, violetinis arba baltas, kartais dryžuotas. Žydi kiek vėliau už ankstyvąsias rūšis. Daug sodinių formų ir veislių: ‘Blue Pearl’ – žiedai levandų mėlynumo; ‘Cream Beauty’ – žiedai kreminiai; ‘E. A. Bowles’– žiedai ryškiai geltoni, apatinė vainiklapių pusė su bronziškai rudais šešėliais; ‘Jeanne `d‘Arc’ – žiedai balti dideli; ‘Pickwick’ – žiedai išmarginti purpurinėmis ir baltomis juostomis.
• Geltonieji krokai (Crocus flavus L.). Žiedai ryškios, tamsiai geltonos spalvos, trumpastiebiai. Žydi pavasarį. Tinka alpinariumui, stepių augalų sodui, gerai auga, plinta vejoje, nebijo kitų augalų kaimynystės. Nepakenčia šlapios žemės.
• Tinkliniai krokai (Crocus reticulatus Stev. Ex Adam). Žiedai šviesiai alyviniai su tamsesniais brūkšneliais. Žydi balandį. Žiemoja nedengti. Tinka pražydinti žiemą.
• Siauralapiai krokai (Crocus angustifolius West.). Žydi kovo mėnesį. Žiedai oranžiškai geltoni, maloniai kvepiantys. Žiemoja nedengti. Tinka auginti grupelėmis gėlynuose, alpinariumuose, taip pat ir pražydinti žiemą.
• Daržiniai krokai (Crocus sativus L.). Iš džiovintų purkų išgaunamas šafranas – vaistas, prieskonis ir dažai. Jie aukštesni už kitų rūšių krokus – iki 20 cm. Žiedai purpuriniai arba balti. Žydi rudenį.
Skruzdės gėlininkės
Krokai paprastai dauginami gumbasvogūniais, kartais – ir sėklomis. Išvydę krokų neįprastose sodo vietose, kur jų patys nesodinote, nenustebkite. Sėklas išnešiojo ir „pasodino“ skruzdės.
