Kroatijoje kalnų grandinės driekiasi palei visą jūros pakrantę ir tarsi patikimos gynybinės sienos saugo žymiausius šalies miestus bei atskiria Europos žemyninį klimatą nuo Viduržemio jūros.
Aukščiau visos šalies iškilusi ir baltomis uolienomis pasipuošusi stūkso Dinaros viršukalnės nugara. Šis mažai lankomas ir lietuvių dar neatrastas kalnas tarsi kviečia keliautojus į svečius ir siūlo neišdildomus įspūdžius visiems žygeiviams: kalnuose patyrusiems ir naujokams, garbingo amžiaus sulaukusiems ir net patiems mažiausiems.
Nuošaliau turistinių kelių
Aukščiausia Kroatijos viršukalnė Dinara (1831 m) yra šalia Knino miesto, netoli nuo lietuvių pamėgtų Starigrado, Zadaro ir Splito apylinkių kurortų. Tik ji yra gerokai labiau nutolusi nuo Adrijos jūros, arčiau valstybinės sienos su Bosnija ir Hercogovina.
Tai turistų mažai lankomas regionas, kuriame gyvena nemažai serbų. Per 1991 – 1995 m. vykusį Kroatijos nepriklausomybės karą Knino miestas buvo tapęs svarbiu serbų atsparos punktu ir priklausė tarptautiniu mastu nepripažintai Krajinos serbų respublikai. Dinaros kalnas buvo strategiškai svarbus atliekant karinę operaciją „Štormas“. Pastaraisiais metais demografinė šio krašto padėtis stipriai pasikeitė kroatų naudai, tačiau suprantama, kad istorinė atmintis vis dar formuoja neigiamą daugelio kroatų požiūrį į Knino regioną.
Dinaros viršukalnė nėra aukščiausia visame Dinaros kalnų masyve, besidriekiančiame apie 650 km nuo Slovėnijos iki Albanijos, tačiau pagal ją pavadintas visas kalnynas. Visai netoli nuo Dinaros, šiauriau valstybinės Bosnijos ir Hercogovinos sienos stūkso aukštesnės Troglavos (1913 m) ir Kamesnicos (1855 m) viršukalnės. Tačiau Dinara sukelia išskirtinį įspūdį – jos šlaitai nuo papėdės kyla apie 1,4 km aukštyn ir yra net 6 km pločio. Papėdę gaubiantys tamsiai žali miškai, aukščiau nutįsę gėlėtų pievų kilimai ir viršuje išnyrančios baltos uolos sukuria nepakartojamą spalvų žaismą.
Dinaros vardas kai kuriose hipotezėse siejamas su ilyrų gentimi, kuri I tūkstmetyje pr. Kr. gyveno vakarų Balkanuose. Žinoma, jog Antikos laikais atsirado lotyniškas „Adrian oros“ kalno pavadinimas. Šiandien vietiniai Dinarą kartais pavadina Sinjalu. Šis pavadinimas reiškia signalą ir atsirado dėl ten seniau įtvirtinto geodezinio ženklo.
Išbandymai automobiliui
Norint pasiekti Dinaros viršūnę, galima pasirinkti mažiausiai tris takus, kurie prasideda viršūnės vakaruose, pietuose ir pietvakariuose. Medžiai ir uolos prie šių takų yra pažymėti raudonos spalvos ženklais. Esant galimybei skirti žygiui keletą dienų, galima pradėti kopimą nuo pačioje papėdėje esančių miestelių. Tačiau pasirinkus vienos dienos žygį, tenka pakilti automobiliu kiek įmanoma aukščiau. Tuomet laukia pirmieji išbandymai, kurie skirti ir vairuotojui, ir automobiliui.
Aukštyn kylantys žvyruoti keliukai pilni aštrių akmenų, stačių slenksčių ir lietaus upelių išplautų griovių. Dažniausiai tenka važiuoti antra pavara ir neviršyti 20 km/val. greičio. Jei nuosavas automobilis kelia abejonių, geriau ieškoti vietinių ir jiems sumokėti keletą šimtų litų už kelionę aukštyn, o paskui žemyn. Paprastai ten važinėja tik rusiški „Uazik“ ir „Lada Niva“ automobiliai. Daugelis iš jų be valstybinių numerių.
Dažniausiai pasirenkamas vakarinis kopimo maršrutas. Tuomet reikia atvykti į Knino pašonėje esantį Kovačičiaus miestelį, surasti kroatų rašytojo P.Kneževičiaus vardu pavadintą gatvę (Ulica fra Petra Kneževica) ir prie jos pastatytą nuorodą link Dinaros. Nuo ten yra vos 17 km iki Brezovaco trobelės, tačiau tai mažiausiai pusantros valandos kelionė automobiliu.
Važiuojant aukštyn privalu laikytis nuorodų „Planinarski dom Brezovac“ , nes geriausiai žvyruotas kelias nukrypsta į šalį ir veda link karinio poligono. Pakilus aukščiau miškų atsiveria nuostabios kalnų pievos, kuriose piemenys gano karves ir avis. Tik reikia būti atsargiems, nes šalia bandų dažnai laksto palaidi ir gana aršūs aviganiai šunys.
Kopimas iki viršūnės
Dažniausiai žygis pėsčiomis pradedamas prie Brezovaco kalnų trobelės (1050 m), nors kartais vietiniai važinėja ir dar aukščiau. Ši trobelė buvo sugriauta karo metu. Džiugu, kad 2004 m. rudenį kroatai ją atstatė. Šiandien čia kiekvienas keliautojas gali surasti vietą nakvynei, kuri paprastai kainuoja 100 kunų (48 Lt) žmogui, o skautams netgi taikomos nuolaidos.
Kopimas aukštyn užtrunka apie 3 – 4 valandas. Pirmoji maršruto atkarpa veda per mišką ir švelniai kyla aukštyn. Dinaros viršukalnė dar nesimato. Tik po valandos baigiasi automobiliais pravažinėtas keliukas ir per čiobreliais kvepiančius šlaitus vingiuojantis takas pradeda kilti stačiau. Tačiau jis nėra tiek sudėtingas, kad reikėtų laikytis rankomis ir šiek tiek primena Slovakijos Tatruose esančius uolėtus kalnų takus, nors pačios uolienos baltos kaip Slovėnijos Alpėse. Atsiveria gražiausi gamtovaizdžiai, apačioje matosi Knino miestas ir vingiuojantis žvyrkelis, kuriuo teko važiuoti kylant į kalną.
Prieš pat viršūnę tenka žingsniuoti ketera ir apeiti daubą, kurioje gausu sausų kalnų pušaičių. Bet jau netoli, nes nuo keteros matosi baltas kryžius. Dar arčiau stovi viršūnę žymintis stulpas, ant kurio dar prieš keletą metų buvo Kroatijos trispalvė ir metalinė lentelė žyminti aukščiausią šalies vietą.
Šiandien stulpo viršus suniokotas, tačiau šalia jo tebėra įtvirtinta metalinė dėžutė. Joje nuo lietaus apsaugota įkopusiųjų registracijos knyga ir spaudas. Kiekvienas gali užsidėti antspaudą ir turėti jį kaip pasiekimo įrodymą. Vietiniai kroatai turi netgi specialias knygeles ir renka antspaudus iš daugybės viršukalnių, o paskui gauna medalius. Taip skatinamas aktyvus ir sveikas gyvenimo būdas.
Pasidžiaugus vaizdais nuo aukščiausios Kroatijos viršukalnės, galima nusileisti žemyn tuo pačiu taku arba pasirinkti kitą maršrutą, jeigu iš anksto pavyko sutarti dėl transporto kitoje vietoje. Leidžiantis tuo pačiu taku prireiks iki 3 valandų, vėliau dar ilgokai teks važiuoti žemyn automobiliu. Visas dienos pasivaikščiojimas gali užtrukti 7 – 8 valandas, įskaitant trumpus sustojimus ir laiką užkandžiams.
Pokalbiai apie krepšinį
Dinaros viršukalnę galima pasiekti visais metų laikais, tačiau didžiausia gero oro tikimybė yra pavasarį ir vasaros pradžioje. Vėliau gali būti pernelyg karšta. Atėjus vėsesniems rudens orams, laikas kopimui taip pat tinkamas. Žiemą kalnas yra apipilamas sniegu, čia temperatūra kartais nukrenta net iki keliasdešimt laipsnių žemiau nulio. Keliaujantys gali pasinaudoti ir tuo, kad aplink Dinarą nėra įkurtas nacionalinis parkas. Dėl to palapines galima statyti ten, kur tik širdis geidžia.
Palyginus su kitomis šalimis, kroatai neskiria ypatingo dėmesio savo aukščiausiam kalnui. Dinaros aprašymų nesurasite populiariose turistinėse knygose. Ji nepažymėta kaip lankytinas objektas daugelyje žemėlapių. Patys kroatai mano, kad mėgstantiems kalnus geriau vykti į Paklenicos kalnus prie Adrijos jūros. Ir vis tik atrodo, kad Dinara yra nepelnytai užmiršta. Kalnas yra išskirtinai įspūdingas ir savo spalvomis gerokai pranoksta pakrantėje esančias viršukalnes. Ten galima surasti daugiau gamtos natūralumo ir labiau pažinti žmones, kurie gyvena be nuolatinio turistų antplūdžio.
Keliaujančių iki Dinaros nėra daug. Apie tai liudija viršūnėje esanti registracijos knyga. Lietuviai ten sukelia nemenką vietinių nuostabą ir smalsumą. Daugeliui Lietuva asocijuojasi su krepšiniu ir tarptautinėse varžybose vykusiais komandų susitikimais. Mažas „Žalgirio“ atributikos suvenyras gali tapti puikiausia dovana ant Dinaros šlaitų sutiktiems kroatams.
Kopiant į Dinaros kalną nereikia jokio alpinistinio inventoriaus. Jis gali būti puikiausia kelionės kulminacija kiekvienai šeimai, atvykusiai pailsėti į Kroatijos pajūrį. Tereikia turėti tvirtesnius žygeiviškus batus ir patogią turistinę kuprinę. Norint išvengti skubėjimo ir vidurdienio karščio, žygį reikėtų pradėti kiek galima anksčiau ryte.
Dinara palieka mielo ir svetingo kalno įspūdį, kuris kviečia sugrįžti į Balkanus ir uždega stiprų kalnų gaivos troškimą. Po žygio Dinaros šlaitų baltumas ilgam išlieka atmintyje, o čiobrelių kvapas dar ilgai ir maloniai kutena nosį.
