Jie su pasimėgavimu:
gydo įvairias ligas;
rašo scenarijus bei knygas;
gesina gaisrus;
taiso mašinas;
statosi namus;
organizuoja renginius;
vadovauja įstaigoms;
sukuria naujas įmones
ir t.t. ir pan.
Šitie žmonės iš tiesų mėgsta visokius užsiėmimus, kadangi jie žada jiems naujus dar nepatirtus įspūdžius, energijos pritaikymą bei gyvenimo prasmę. Su neslepiamu entuziazmu toks žmogus imasi pataisyti jūsų automobilį ar atgaivinti apalpusį giminaitį - jūs tik leidžiate jam prieiti, pasitraukiate... ir iš tiesų pasitikėjimas, su kuriuo šie žmonės tai daro, visiškai atstoja žinojimą.
Štai keli tokių žmonių posakiai:
„Vairavimo egzaminą išlaikiau iš pirmo karto, nors esu trumparegis ir tik vieną kartą buvau pravažiavęs, bet į vieną akį įsidėjau lęšį, ir policininkas kažkaip patikėjo manimi ir pasirašė“.
„Hipnozę išmanau, nes pusvalandį stebėjau, kaip tai daro gydytojas, ir man pasidarė viskas aišku“.
„Taip, jachtą galėčiau suvaldyti, nes esu sykį dirbęs kapitono padėjėju“.
„Kaip aš jį pavergiau? Tiesiog pasiūliau permiegoti, o po to pasakiau: būk mano vyras“.
„Pamokoms mokykloje niekad nesiruošiau, tiesiog mokėdavau kalbėti užtikrintai“.
Kai tai sakoma tokiu tvirtu tonu, kai šių žmonių akyse dega toks tikėjimas ir optimizmas, sėkmė, atrodo, pati plaukia į šių žmonių rankas. Fortūna mėgsta drąsiuosius, ir automobilis iš tiesų ima klausytis užtikrintų rankų, hipnozė pavyksta iš pirmo karto, jachta nenuskęsta, atsitiktiniai pažįstami tampa sutuoktiniais, o užhipnotizuoti mokytojai rašo gerus pažymius. Tuomet šie žmonės dar kartą įsitikina, kad užtikrintumas ir meilė darbui yra svarbiau už žinias ir įgūdžius. Ir kartoja savo veiksmus vėl ir vėl, kol nesusiduria su didele nesėkme.
Įvyksta avarija dėl per drąsaus ir greito vairavimo.
Hipnoziniam poveikiui klientas nepasiduoda.
Laivas užplaukia ant seklumos.
Sutuoktinis, pasirodo, yra visiškai svetimas žmogus.
Įskaitos neįskaito...
Bet ir čia fortūnos mylėtojai nepasimeta. Jie turi puikų paaiškinimą, kodėl taip atsitiko:
priekyje važiuojantis padarė idiotišką manevrą;
klientas pasitaikė besipriešinantis ir nepatiklus;
laivo konstrukcija neteisinga;
sutuoktinis – klastingas išdavikas;
dėstytojas laukė kyšio.
Todėl viskas tvarkoje, galima ir toliau griebtis važiavimo, plaukymo, gydymo, verslo, skraidymo, statybų, gelbėjimo, politikavimo... Svarbiausia - tikėjimas savo jėgomis ir entuziazmas!
Palaukite, o kas čia per niūrios figūros vaikšto iš paskos šiems optimistams ir taiso jų klaidas?
Tai - profesionalai. Jie daug metų mokėsi ir kaupė žinias. Ir, kaip bebūtų keista, visą laiką jautėsi nepakankamai išmanantys savo darbą. Nepaisydami to, ką jiems sakė aplinkiniai, jie tiesiog žinojo, kad:
vairuoti jiems dar reikia mokytis daug metų;
ligoms gydyti reikia mokytis bent šešerius metus, o po to dar specializuotis stebint patyrusiems gydytojams bent trejus metus;
hipnozės kursai tęsiasi bent metus;
laivams valdyti reikia baigti kelerių pakopų mokslus ir turėti daugiametės kapitono patirties;
išmokti gyventi su sutuoktiniu galima tik gyvenimo pabaigoje;
geram pažymiui gauti reikia ilgai sėdėti prie vadovėlių.
Taip, šitie žmonės per daug intravertiški ir reiklūs, todėl ilgą laiką neatsisėda prie automobilio vairo, neprieina prie chirurginio stalo, neužlipa į laivą, nesituokia, nebaigia mokslų... Nors aplinkiniams - pirmos grupės atstovams - atrodo, kad seniai galėtų. Tačiau šitie žmonės pasakyti sau „ aš tai sugebu“ leis sau žymiai vėliau, kai patirtis ir žinios bus perteklinės, kai aplinkiniai laikys juos meistrais , o patys jie save laikys mėgėjais.
Ne paslaptis, kad dirba šie žmonės ilgą laiką, nes yra būtinumas dirti, o visai ne iš lengvo bei optimistiško tikėjimo savo jėgomis. Taip patikimiau - dirbti, kai tave kviečia dirbti, o ne kai turi norą dirbti. Jie laukia užsakymo ir visai nelinkę siūlytis.
Taigi, kokius gaisrininkus kviesite: kurie mėgta gesinti gaisrus, ar tuos, kurie moka tai daryti?
