Bet taip jau atsitiko, kad aš jį pamilau, todėl turiu pasitraukti. Jis tapo svarbiausiu žmogumi mano gyvenime ir tol, kol būsiu su juo, mano gyvenime nebus vietos kitam vyrui. Žinau, kad tokios pilnatvės, kokią išgyvenu šiuo metu, man negalės suteikti joks kitas vyras, tačiau dėl meilės nenoriu aukoti galimybės sukurti šeimą. Be to, laikui bėgant žinojimas, kad jo laikas, rūpestis, šypsenos, kūnas, yra skirtas kitai tuo metu, kai aš viena, kai laukiu jo, tapo nepakeliamai skaudus...
Sunkiausia yra tai, kad nenoriu prarasti jo kaip draugo. Jis taip pat nenori manęs paleisti. Matau, jaučiu tai. Tačiau jis vedęs 8 metus, turi vaiką. Gyvenimas, buitis sutvarkyta. Žinau, kad jis to neatsisakys. Nes jis pats nežino, ko iš tiesų nori iš gyvenimo ir iš savęs. Štai pora ištraukų iš jo laiško:
„Aš kartais suprantu, kad gyvenime noriu būti vienas ir man nieko nereikia ir tai mane labai baugina“
„Aš bailys, tikrąja ta žodžio prasme, bijau įskaudinti žmones, atrandamus, prarandamus, laikau atstumą, negaliu atstumti, nes bijau pasekmių... <...> kas bus jeigu aš apversiu aukštyn kojom savo gyvenimą ir tai pasirodys didžiausia nesąmone...<...> nežinia mane žudo...“
Ketinau nutraukti ryšius, bet kuomet matau jį kaip draugą, žinau, kad jam reikia pagalbos susivokti savyje ir negaliu tiesiog imti ir palikti jį vieną šiame kelyje... Abu sprendimo kraštutinumai man be galo skausmingi, tiek buvimas su juo, tiek jo praradimas. Jokie pliusai ar minusai nenusveria svarstyklių į kurią nors pusę ir nežinau, kur ieškoti atsakymo...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičius jūsų laišką taip ir norisi parimti ant rankų ir atsidusti: „O kas sakė, kad gyvenimas yra lengvas ir paprastas”. Visgi žmogus dažnai neįvertina jį supančių procesų sudėtingumo ir to, jog ne viską jis gali kontroliuoti ir valdyti. Panašu, kad jūs taip pat patekote į per didelio pasitikėjimo savimi pinkles. Ta prasme, jog dar santykių pradžioje įsivaizduotas ryšys ir galimybė bet kada iš jo pasitraukti dabar yra visai kitoks: nešantis kitokius jausmus, emocijas, patirtį, prisirišimą, nenorą atsisakyti mylimojo ir panašius dalykus, nors šitokios galimybės pradžioje tarsi nenumatėte arba tikėjotės su ja susidoroti.
Gerai, kad suvokiate realią situaciją ir nebandote ieškoti vilties tokiose mintyse kaip „O gal jis paliks šeimą, žmoną, buitį”. Svarbu ir tai, jog įvardinate ką gali duoti buvimas su šiuo žmogumi (pilnatvę, augimą kartu) ir ko netenkate, pasilikdama su juo (galimybės sukurti šeimą), net jei tai ir nenusveria nė į vieną pusę. Bet kokiu atveju racionalus mąstymas pasirinkimo situacijose geras pagalbininkas.
Kalbant apie apsisprendimus, gana lengva priimti tuos, kurie nereikalauja atsisakyti. Jūsų atveju bet kuris žingsnis iš jūsų ką nors atims. Ir kaip ten bebūtų sunku, jei norite aiškumo savo gyvenime, verta pamąstyti apie principinius jūsų gyvenimo tikslus ir siekius. Čia kalbu apie ilgalaikes vertybes.
Vienas paprastesnių būdų jas patikrinti, yra įsivaizduoti savo mirtį ir pamąstyti apie tai, kokį užrašą, atspindintį nugyventą gyvenimą, norėtumėte matyti ant savo antkapio. Jei drįsite eiti toliau, galite pafantazuoti, kokius žmones norėtumėte matyti šalia savęs išėjimo akimirką, ką jie kalbėtų apie jus. Toks būdas apims daugiau dalykų, nei jūsų troškimus susijusius su vyrais ar šeima. Galbūt tai leis jums įvertinti, ko norite savo gyvenime ilgalaikėje perspektyvoje.
Atsakiusi sau apie vertybes, pabandykite įvertinti, kiek jaučiatės galinti kurti savo gyvenimą, o kiek atsiduodate tam, kas vyksta aplinkui. Nereikėtų sumaišyti ir tam tikrų dalykų, kuriuos išgyvenate, tarkim, jūsų aprašytas noras apsaugoti kitą labiau primena bandymą išvengti jums itin sunkaus ir skausmingo sprendimo. Jūsų atveju kiekvienas iš jūsų yra laisvas rinktis, nes nei vienas nesate įsipareigojęs kitam ir abu apie tai žinote. Taigi jūsų bandymas neskaudinti labiau yra prisirišimo, įsimylėjimo, vengimo daryti sprendimus ženklas.
Ir galiausiai, nėra jokių receptų, kurie padėtų jums nuspręsti. Ir niekas kitas, kaip tik jūs pati turite pasirinkti, ko norite savo gyvenime ir kada to norite. Kita vertus, kartais kančios baimė, nenoras liūdėti, verčia dvejoti daug metų ir visą tą laiką patirti emocinius sunkumus. Taigi pasirinkimas ir jo įgyvendinimas tikrai atneš daug atsisveikinimo jausmų. Tačiau tiek meilužio, tiek galimybės pamilti kitą vyrą (jis nebūtinai neleis jums išgyventi pilnatvės) atsisakymas gali jus išlaisvinti nuo ilgalaikių dvejonių ir slogulio.
Vaida
