Atrodo, kad viskas, kas buvo gera ir gražu, liko praeityje ir daugiau niekada nebesugrįš.
Buvę uošviai buvo nuostabūs, šilti žmonės, o dabartinio draugo tėvai mirę. Su buvusiu vyru turėjome daug draugų, visur važinėdavome, keliaudavome, išsiskyrus - draugų visai neliko, dabar daugiausiai laiko leidžiame dviese su draugu, jei kur išvažiuojame – tuoj užplūsta prisiminimai, kaip visas būrys mūsų lėkdavo, kaip būdavo linksma, tuo tarpu dabar mes dviese ir dviese, kaip kokie pensininkai... Atrodo, kad lyg tyčia, dabartinis gyvenimas kardinaliai priešingas buvusiam, daug liūdnesnis ir blogesnis...
Esu perskaičiusi krūvą populiarios ir mokslinės psichologijos knygų, stengiuosi taikyti ten pateiktus patarimus - žiūrėti tik į dabartį, džiaugtis kiekviena esama akimirka, skaičiuoti kiekvienos dienos džiaugsmus, grožėtis gamta, mąstyti pozityviai, kartoti pozityvius teiginius, deja, užtenka susidurti su realybe – pvz. pamatyti buvusį vyrą – važiuojantį mašina su nauja žmona ar apsipirkinėjantį prekybos centre, ir širdį suspaudžia žiaurus skausmas – visada pagalvoju, juk aš galėčiau būti jos vietoje - kokia būčiau laiminga!
Į mūsų bendras nuotraukas, kur aš esu su buvusiu vyru, negaliu žiūrėti – ašaros plūsta upeliais... Jei kalbama pvz. apie 2004 metus, aš tuoj pagalvoju – o juk tuo metu aš dar buvau laiminga, dar nebuvau išsiskyrusi... Širdį skaudina ir mano bei buvusio vyro dukra – ji dažnai būna pas tėvą, kartu visur važinėja ir grįžusi man pasakoja, koks tėvas laimingas, kaip jam viskas puikiai sekasi... Dar skaudžiau pasidaro, kad suprantu, jog nieko negaliu pakeisti ir niekada nebeatsidursiu greta vyro, jo dabartinės žmonos vietoje...
Suprantu, kad tokiomis mintimis skaudinu draugą ir negaliu kurti ateities – juk galėtume susituokti, susilaukti vaikų, bet kur tau – nieko negaliu daryti, prisiminimai apie buvusį gyvenimą taip kankina, kad kiekviena diena dabartyje atrodo kaip bausmė, sunki kančia...
Atrodo, juk jau praėjo nemažai laiko, net 4 metai, turėčiau jau seniai praeitį pamiršti, o mano atsiminimai ir gailestis dėl skyrybų su kiekviena diena ne mažėja, kaip turėtų būti, o vis didėja...
Vis analizuoju - juk milijonai porų išsiskiria, negi visi taip paprastai pamiršta praeitį, nelygina buvusių sutuoktinių, nesigaili dėl skyrybų? Kaip jie susikuria naują gyvenimą, kaip jų dabarties netemdo praeities prisiminimai? Negi jiems nebūna skaudu matyti buvusį sutuoktinį kito glėbyje? Prisimenu, kaip mano vyras mane mylėjo, kaip aš jį mylėjau, kaip pergyvenome dėl skyrybų ir skiriantis tikrai nesitikėjau, kad jis taip greitai viską pamirš, sukurs kitą šeimą ir džiaugsis gyvenimu...
Pagalvoju, jei manęs laukia dar koks 30 - 40 gyvenimo metų tokios kankynės, tai kokia prasmė gyventi? Ar galima padėti tokiems kaip aš, įstrigusiems praeityje?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš to, kaip pateikėte savo gyvenimo aprašymą, panašu, jog esate ne įstrigusi praeityje, o į ją sugrįžusi. Minėjote, jog po skyrybų su buvusiu sutuoktiniu praėjo ketveri metai, tuo tarpu gailestis, jog tai įvyko, jus kankina daugiau nei metus. Iš to galima daryti prielaidą, jog kurį laiką išgyvenimai buvo arba ne tokie intensyvūs, arba nesusidūrėte su tokiu dideliu noru grįžti pas vyrą.
Straipsniuose apie skyrybas dažnai miniu, jog tai yra procesas, kur svarbu išgyventi visus jo sukeliamus jausmus. Panašu, jog greitai po skyrybų buvusius santykius bandėte užpildyti kitu žmogumi, taip ir neleidusi sau pakankamai liūdėti, gedėti, pykti dėl pirmųjų baigties. Gali būti ir tai, jog matydama dėl santykių baigties besisielojantį sutuoktinį - “kaip pergyvenome dėl skyrybų ir skiriantis tikrai nesitikėjau, kad jis taip greitai viską pamirš, sukurs kitą šeimą ir džiaugsis gyvenimu...” – vis dar jautėtės reikalinga, galbūt tikėjote, jog po kurio laiko viskas bus taip, kaip buvo, ar viduje vylėtės, jog mylėtas vyras neužmegs ryšio su kita moterimi, bent jau greitu laiku.
Mintys apie tikrą skyrybų faktą jus aplankė tuomet, kai pamatėte vyrą ne tik su kita žmona, bet ir išgyvenantį pasitenkinimą esamais santykiais. Dėl to natūralu, jog kaip tik dabar patiriate norą grįžti atgal, greičiausiai pyktį ant savęs ir ant kito žmogaus, kad neatsakingai pasielgėte su buvusiu ryšiu, liūdesį ir nepasitenkinimą dabartiniu gyvenimu, kurio kokybė nepadeda ramiau priimti pirmųjų santykių baigties.
Jums liūdna dėl to, kad negalite būti su savo vyru, gedite savo praeities, norėtumėte, kad visa tai grįžtų. Nebėkite nuo šių jausmų. Priimkite juos. Kita vertus, nereikėtų auginti savęs gailėjimosi. Taip, jūsų buvęs vyras gyvena taip, kaip ir jūs norėtumėte. Bet jūsų laikas priklauso jums. Pabandykite atrasti savo galią ir tai, kaip pati galėtumėte pasiekti, ko trokštate.
Kad turėtumėte draugų, keliautumėte, jaustumėtės laiminga, nebūtinai reikia gyventi su kuo nors. Nesitaikstykite su esama situacija, jei ji jūsų netenkina ir nelaukite keturiasdešimties metų, bandydama įžvelgti dienos žavesį, jei realiai jo nejaučiate. Jūsų rankose yra gyvenimas, kurį arba jūs apsisprendžiate pralaukti, arba pati tobulinti ir padaryti džiugesniu.
Panašu, jog žinote ko norite. Atgaivinti vyro jausmus, bent artimiausiu metu, mažai tikėtina. Tačiau kurti savo gyvenimą toliau, priėmus, jog netekote jums reikšmingo žmogaus, yra jūsų rankose. Jūs viena galite rinktis, ar visą likusį gyvenimą nugyventi gailintis žengto žingsnio, ar vis dėl to kurti tai, ko norite, kas jus džiugintų. Linkiu jums tai ir padaryti.
Vaida
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
