Kalbamės su majoru Albertu Dusevičiumi, „Kitoks literatūros konkursas" nugalėtoju ir knygos „Perkūno karys" autoriumi.
- Gerb. Albertai, Jūsų romane "Perkūno karys" išryškintos kovos ir meilės linijos. Kas gyvenime Jums svarbiau - kova ar meilė?
- Na, gal atsakysiu taip - man kova be meilės ir meilė be kovos neegzistuoja. Juk vyrai visais laikais kovojo. Kad ir kokie motyvai juos versdavo tai daryti, galų gale pirminė priežastis, manau, būdavo meilė. "Perkūno karyje" man asmeniškai mieliausios yra ne įvairių epochų batalijos, o spontaniški kautynių epizodai - Bartui užstojant prievartaujamą Helgą, dvikovoje kardais ir kumščiais ginant Asti laisvę rinktis savo sužadėtinį ar jį, surakintam grandinėmis išblaškant Laumos skriaudėjus ordino pilyje. Stoti į tokias rizikingas ir netgi beviltiškas grumtynes jį visais atvejais inspiruoja meilė šioms nepaprastoms Moterims. Ir vice versa - meilei kova yra varomoji jėga. Juk mylintis vyras turi pakovoti (na, nebūtinai fiziškai) už savo meilę, kad ji gyventų, kad ji imtų ošti, siausti ir užgožtų viską suskaičiuojantį protą, kuris tokiais beviltiškais momentais turbūt kuždėtų: "Gal nesikišk, ką? Gi, skaudės!".
- Kas Jums yra kova?
Man kova yra gyvenimo skonis. Gyvenimo skonis lūpose, širdyje, venose ir sieloje. Kova tai, kai tu irkluoji gyvenimo upėje, o ne leidiesi nešamas srovės.
- Kūryboje atskleidžiate meilės temą. Kaip visgi įsivaizduojate meilę? Ar iš tiesų tai jausmas, kurio kaip sako jūsų knygos herojė Lauma, dievai pavydi žmonėms ir todėl nori gyventi tarp jų? O gal tai tik instinktas ir hormonų žaismas? Ar dar kažkas kita?
-Visko po truputį - ir instinktas, ir hormonų žaismas, ir dar daug, daug sudedamųjų. Kai kurių jų išvis niekas negalėtų įvardinti. Tarkim, kodėl daili ir stilingai apsirengusi moteris patraukia gatvėje vyrų dėmesį gal ir galima atsakyti, bet kodėl meilė gimsta būtent tai žaviai moteriai, o ne šitai, ne mažiau mielai ir žaviai, atsakyti turbūt būtų neįmanoma, todėl manau, kad meilės gimimo reakcijos vyksta kažkur aukštai, subtiliosiose sferose. O tam reikalingi reagentai - hormonai, feromonai, vieta, laikas ir šypsena yra pateikiami čia, mūsų kasdienybėje. Kita vertus, būtent tai, kad meilė yra ne vien tik cheminės reakcijos, o kažkas žymiai daugiau, ir daro šį jausmą dievišku t.y. tokiu, kurį nori patirt net dievai.
- Savo knygoje „Perkūno karys" jūs pateikiate kelis moterų personažus. Kokiam moters tipui teikiate pirmenybę?
- Oooo, į tokį klausimą tiesiog neįmanoma atsakyt. Rašydamas "Perkūno karį" aš nuoširdžiai žavėjausi jomis visomis (ir turbūt buvau jas įsimylėjęs) - tiek tvirta, seksualia, bebaime pašaipūne Helga, tiek išmintinga, taiklią ranką ir aštrų protą turinčia, rafinuota aristokrate Asti, tiek ir be galo žavia, fatalia ir mistine Lauma, tikru moteriškosios paslapties įsikūnijimu. Negaliu suteikti pirmenybės nė vienam iš šių tipų, nes manau, kad bet kurioje moteryje yra visi išvardinti bruožai.
- Gerb. Albertai, kokių bruožų pasigendate tiek vyruose, tiek moteryse realiame gyvenime?
- Oi, taip apibendrinti būtų išties sunku! Visiems mums ko nors trūksta, o labiausiai tai...grožio J. Bet šiaip, tai palinkėčiau visiems daugiau jausmingumo ir humoro jausmo. Jei jauti ir kikeni, tai ir gyveni. Neslėpkim pozityvių jausmų ir nenutylėkim gerų sąmojų!
O mano knygos visos trys herojės mane labiausiai sužavėjo savo ryžtingais poelgiais - kaip, kad Asti sprendimas palikti mylimą Bartą ir išjoti kartu su latgalių vado sūnumi, jos sužadėtiniu aukojant savo momentinę laimę vardan mylimojo gyvybės, norų išsipildymo ir laimės tolimoje perspektyvoje. Kokia velnioniškai stipri turėtų būti tokia moteris!
- Ko, jūsų nuomone, vyrai nori iš moterų?
- Tikrai nesakysiu "sekso". Primityvu, nuvalkiota ir banalu. Nors be abejo, to nori ir tikisi, bet tai tik trupinėlis visko, ko jie nori. Man atrodo, kad dar vyrai nesąmoningai nori būti įtikinti moterų lygiavertiškumu, kad lengviau atsidusdami galėtų pasidalinti ta beprotiško gyvenimo tempo ir patriarchalinių mūsų visuomenės tradicijų užkrauta "vyriško" gyvenimo našta. Na, panašiai kaip mano "Perkūno karyje" Bartas buvo įtikintas Helgos sugebėjimu kautis, Asti gebėjimu išmintingai valdyti, bei Laumos pasiaukojimu ir magiškomis galiomis jį ištraukti tiek iš mistinių, pilkųjų pelkių žabangų, tiek ir iš priešų nelaisvės.
- Ir visgi paslaptingiausias klausimas - ko moterys tikisi iš vyrų ir nesulaukia?
- Hmmm...Gal būtent to vyrų tikėjimo, kad jos yra lygiaverčiai žmonės, asmenybės bei partneriai jos ir nesulaukia? Nežinau...
